Žindančios ir nežindančios moterys dažniausiai vienos kitų nesupranta. Žindančios įrodinėja, kaip jos aukojasi, kiek dėjo pastangų žindyti, o nežindančios, kad jos negali arba turi kitų svarbių motyvų nežindyti (darbas, sveikatos būklė ir pan.).
Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad net ir planavusios žindyti gali to nedaryti dėl laktacijos problemų arba tiesiog poreikio anksti grįžti į darbą. Visgi, jei nežindymą dažnai lemia ne tiek moters valia, kiek aplinkybės, kas lemia itin ilgą (daugiau nei 3 m.) žindymą?
Vienos tai grindžia tuo esą „negali atpratinti”, kitos, kad taip kuria emocinį ryšį su vaiku, padeda jam pasijusti saugiau ir pan. Man asmeniškai abu argumentai keistoki.
Dėl pirmojo, tai teko nelaimė nuo motinos pieno atpratinti 3,5 mėn. kūdikį. Dėl to problema „negaliu atpratinti 3+ m. vaiko”, kuris jau valgo kietą maistą, yra kažkas iš fantastikos serijos. Supraskite teisingai, kūdikiui motinos pieno tikrai reikia ir jo nedavimas dažnai sukelia tokias problemas kaip vidurių kietėjimas, atpylinėjimas ir pan. Kūdikiui netgi gerti iš buteliuko nėra labai jau lengva. Tad matyti, kaip tavo mažylis kankinasi, gaudamas nepilnavertę mitybą, išties skausminga. Tačiau kas čia skausmingo pasakyti praaugusiam pypliui, kad sėstų ir valgytų vištos koją?
Kas dėl antrojo, tai man net įsivaizduoti sunku, kad bet kurią jos gyvenimo dieną būčiau kūrusi su dukra ryšį… per krūtį. Žindymą nuo pat pirmos dukters gimimo dienos suvokiau kaip maitinimą. Dukra tai suvokė taip pat – pasibaigus pienui, krūtį spjaudavo, o bandymai vėl ją paduoti baigdavosi isterišku verkimu. Dėl to netikiu (atsiprašau, tikrai netikiu), kad vaikas „raminasi” žįsdamas. Taip, galimai jis taip „raminasi”, bet tai ne dėl to, kad yra toks „instinktas” (mano dukra tokio instinkto neturėjo), o tiesiog todėl, kad motina jį taip įpratinusi. Man čia kiek panašu į visomis progomis saldainius ar bandeles kišančius senelius. Tik tada tai kritikuojama. O va kai visomis progomis kišama krūtis, tai čia jau „saugumas” ir „emocinis ryšys” (nors iš esmės daroma tas pats: emocinės problemos sprendžiamos pripildant skrandį).
Po to, kai gavau pasiūlymą duoti dukrai krūtį, nors ir nėra pieno, kas man skambėjo panašiai kaip „duoti palaižyti tuščią lėkštę”, ėmiau domėtis, kodėl kai kurios moterys taip sureikšmina žindymą (netgi ne žindymą, bet „krūties davimą”), kad galų gale tai tęsia iki mokyklos.
Itin sudomino štai toks pasisakymas: „man atrodo kad kai nutrauksiu žindyma-pati emociskai blogai jausiuos , kad kažkas pasibaige ir nebegris. Zodziu, pirma kazkaip turiu su savimi susitarti. Nes suvokiu, kad anskciau ar veliau tai pasibaigs, reiks paleisti” (kalba netaisyta).
Išties tikėtina, kad darželio amžiaus sulaukusio vaiko žindymas yra ne tiek vaiko, kiek mamos poreikis, siekiant ir toliau išlikti „svarbiausia”, „nepakeičiama” ir išlaikyti vaiką „šalia savęs”. Laikais, kai dažnoje šeimoje yra tik vienas vaikas, tai gali būti ir noras kuo ilgiau užtęsti „kūdikystę”. Galų gale kai kurias ilgalaikis žindymas gali „saugoti” nuo poreikio atsiskirti nuo vaiko, grįžti į darbą, įprastą veiklą. Taip pat tai gali būti pasiteisinimas dėl neveiklumo, socialinio atsiribojimo, prastų santykių su vyru ir pan.
Tačiau kokios tos priežastys bebūtų, tikėtinai jos susijusios su motina, o ne su vaiku. Galima netgi suabejoti, ar vaikui yra naudinga, kai stabdoma jo natūrali raida, savarankiškumas, galų gale, kai ryšys kuriamas tokiu būdu, kuris natūralus kurti tik vyro ir moters ryšiui.
Nors beveik kiekviena ilgalaikė žindyvė savo elgesį teisina meile, tačiau tuomet iškyla dar viena problema: Jei motina rodo meilę duodama žįsti krūtį, tai atjunkymą vaikas (ypač vyresnio amžiaus) gali suprasti kaip… meilės pabaigą. Be to, ilgai žindančios moterys dažnai teigia esą vaikas pats „atsisakys”, kai jau nebenorės, bet… Kas gi ims ir atsisakys mamos meilės? Žindymo ir meilės vaikui sutapatinimas sukelia praktiškai neišsprendžiamą psichologinę dilemą, kad to nutraukimas tiek vaikui, tiek ir motinai asocijuojasi su meilės pabaiga, dėl ko gali tapti itin traumuojančia patirtimi.
Tuo tarpu motinoms, kurioms žindymas yra tiesiog maitinimas, jo nutraukimas nekelia jokių psichologinių dilemų, nes tai yra natūralaus etapo pabaiga („vaikas jau valgo kietą maistą, todėl mamos pieno jam nebereikia”). Jų vaikams tai irgi bus lengva, nes, pirma, jie niekados nebuvo raminti krūtimi ir krūtis jiems nėra meilės bei rūpesčio simbolis, antra, jie mato, kad mama tai priima ramiai, vadinasi, nieko blogo nevyksta.
Paremkite teksto autorę per Patreon arba PayPal.