Kodėl snaigės parsidavė už skiepą

Globalistų paskleistas COVID naratyvas žlunga – tik pagalvokite: sergant liga, dėl kurios neseniai buvo taikomas namų areštas, o išėjimas į miškelį galėjo užtraukti baudžiamąją atsakomybę, leidžiama… eiti į darbą! Ir ne, tai nebūtinai reiškia, kad pasekmių nebus. Pasekmės yra neišvengiamos daugeliu aspektų, ypač tuo, kad visuomenėje įsitvirtino pavojinga idėja, jog žmogaus kūnas nėra jo asmeninė atsakomybė ir kad valstybė gali šiurkščiausiais būdais varžyti privatų gyvenimą.

Visgi, įdomiausias dalykas yra, kaip tai vyko ir kodėl nepavyko. Turime istoriškai gana unikalią situaciją, kai pasaulinio elito išprovokuota krizė sustojo vidurio taške, netaptama viską šluojančiu cunamiu.

Karta, gimusi iki 1990 m., dar nėra išmirusi, dauguma neserga demencija ir neguli pririšti prie lovų senelių namuose. Priversti šiuos žmones pamiršti tai, už ką jie buvo pasiryžę gultis po tankais, atimti iš jų paskutinius orumo likučius ir pasodinti „ant dozės”, mainais į teisę apsipirkti, velniškai sudėtinga.

Jei neleis į prekybos centrą, jie nueis į turgų. Jei išmes iš darbo, prekiaus prezervatyvais ar vilnonėmis kojinėmis. Jei nepriims vaiko į mokyklą, mokys jį namie. Jei vers, priešinsis; tie nepatogūs stuburą turintys mohikanai.

Be kovos pasidavė ne tie, kurie važinėjo dviračiais be šalmų, o tie, kurie nuo pat pirmos gyvenimo dienos „popinti” ir saugoti nuo bet kokių gyvenimo sunkumų, kurie mokyti aklai klausyti komandų ir pasitikėti „gera” valdžia, o tai yra daugiausiai karta, gimusi po 1990 m., tėvams, kurie turėjo vieną arba du vaikus ir pavertė juos savo stabais.

Šie žmonės, iš esmės be kaltės, nuo pat ankstyvos vaikystės stipriai indoktrinuoti, nepratę kovoti, išmokyti pigiai parsidavinėti ir siekti patogaus gyvenimo. Universitetas jiems – vieta, kur gali gauti diplomą. Darbas – vieta užsidirbti. Kelionės – būdas pabėgti nuo savęs. O šeima… iššūkis, su kuriuo didžioji dauguma nesusitvarko.

Dažnas jų niekados nesvajojo apie verslą, nes dirbti kažkam, kas išmano daugiau, yra saugiau. Lygiai taip neįgavo drąsos bandyti ar fundamentalesnių žinių. Net ir turintieji aukštojo mokslo diplomus mąsto klišėmis, skaito menkavertes knygas, trokšta lengvo bei nuspėjamo gyvenimo su viena kita egzotiškesne nuotrauka ant sienos.

Iš esmės jie patys supranta, kad yra silpni, pilki ir menkai besiorientuojantys, o jų gaunamas atlygis dažnu atveju niekaip nekoreliuoja su žiniomis ar gebėjimais. Deja, tik tas atlygis ir paverčia kažkuo panašiu į žmogų, nes realios asmenybės nėra.

Štai šita, sėdmaišininkų, influencerių bei informatikų karta, daranti beprasmius darbus už beprasmiškai leidžiamus pinigus, be kovos parsidavė už skiepą. Nes kova jiems iš principo nesuvokiamas būvis, o kartu jie ir nesupranta, už ką galėtų kovoti. Laisvė – per daug abstraktu. Ateitis – per daug nutolusi. Sveikata… na, juk kalbame apie tuos, kurie dar nuo darželio kovoja su valgymo sutrikimais, o laisvalaikį „pasiskanina” „lengvaisiais” narkotikais.

Šie žmonės lyg romūs avinėliai ėjo, kur pasakyta, leidosi, kas pasakyta, o vėliau tarsi pagyrimą gavę pradinukai dalinosi tuo socialiniuose tinkluose. Deja, paaiškėjo, kad jų tiesiog… per mažai.

Todėl COVID, kad ir strigdamas, rieda į istorijos šiukšlyną. Greta ispaniškojo gripo ir kitų pasaulinių aferų.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.