Iš pažiūros atrodytų, kad Ukraina yra lakmusas, parodęs visuomenės solidarumą ir atjautą. Deja, lygiai taip pat ir turbūt dar didesne apimtimi tai yra lakmusas, parodęs tos pačios visuomenės cinizmą ir godumą.
Būti geru už dyką niekas nebenori. Gerumas kainuoja didelius pinigus. Štai Vyriausybė siūlo 5000 Eur viršijančią išmoką už kiekvieną įdarbintą ukrainietį. Na, tai kas gi nepabūtų geru tokiomis sąlygomis? Ypač, kai ir pasigirti gali „gailestingumu”.
Diskriminacija darbo rinkoje taip pat niekam nekliūva. Nes dauguma lietuvių konkuruos net ne su ukrainiečiu, o su 5256 Eur.; ir tikrai retas bus patrauklesnis.
Žinau, kad kai kas puls oponuoti: „karas”. Karas gali būti pagrindu priimti ir suteikti pastogę, tačiau ne privilegijuotas sąlygas darbo rinkoje. Juolab, kad tikrąją naudą gaus net ne ukrainiečiai, o verslininkai, kurie tokiu būdu pabus „geri” už brangiai.
Reklamos… O, skaičiau net apie drėkinamuosius veido kremukus vargšėms bėgančioms ir šąlančioms ukrainietėms. Kremukas apsaugos nuo karo baisumo ir šalčio; tik pirkite.
Arba įsigykite 15 proc. pabrangintą produkciją ir 15 proc. nuo pardavimų skirsime kenčiantiems Ukrainos vaikams.
Labdaros, pilni autobusai… Norėčiau tikėti, kad viskas iki paskutinės sagos pasieks tuos, kam to labiausiai reikia, tačiau jau senokai pastebėjau, kad labdara – baisiai pelningas biznis.
„Ukraina” tapo prekės ženklu. Kaip dar neseniai buvo korona. Jei prieš tai „atsakingi” skiepijo darbuotojus (dažnai net prieš jų valią) ir laikėsi dviejų metrų atstumo (dažnai – tik iškaboje), tai dabar „gailestingi” samdo ukraniečius ir renka jiems labdarą, kalba apie tai, kokį procentą nuo pardavimų skirs Ukrainai (bet ne apie tai, kiek dėl to pardavimai išaugo).
Nuo seno sakoma, kad geri darbai daromi tyliai. Nes tai, kas daroma garsiai, dažniausiai daroma ne dėl gero.
Dirbtine empatija persunkta visuomenė prekiauja netgi karu.
Paremkite teksto autorę per PayPal.