Taip bijojo, kad Korgė persigalvos, jog dar nė neišaušus prisistatė prie sunkvežimio.
Pamatęs jį, kaimynas neapsidžiaugė – išsivadėjus žolės poveikiui, numanė, jog sutikimas pasiimti pažįstamą su savimi nebuvo protingas. Pažeidė daugybę Darbo taisyklių punktų – kalbėjo apie profesinę veiklą ir sutiko pasiimti į darbą kitą pilietį.
Nepaisant to, vairuotojas nesiginčijo. Jiedu abu sulipo į sunkvežimį ir pajudėjo.
Niekados nebuvo važiavęs tokioje mašinoje. Jautėsi euforiškai, dar nė nepasiekus miesto vartų.
Žmogui, gyvenusiam XXI a. pradžioje, džiaugsmas važiuojant sunkvežimiu gali atrodyti keistas, tačiau jis niekados nebuvo naudojęsis kitokia transporto priemone kaip požeminiu metro, lėtai judančiu iš vieno miesto galo į kitą.
Nors visą gyvenimą gyveno šiame Mieste, tačiau jo beveik nepažinojo. Nebūtų pasakęs, kaip nueiti nuo darbo iki namų ar atvirkščiai.
Dardant sunkvežimiu, atsivėrė naujos teritorijos, akyse dėliojosi aiškesnis, vientisesnis Miesto vaizdas – gatvių raizgalynė ir apdulkėjusių daugiabučių fasadai. Miegamieji rajonai, verslo ir prekybos centrai – miegui, darbui ir pinigams išleisti. Dauguma šių pastatų radosi skirtinguose kvartaluose, atskirtuose aukštomis tvoromis, nors esmingesnių skirtumų tarp jų nebuvo – dideli, kampuoti, saulę užstojantys monstrai.
Kai kurie daugiabučiai turėjo balkonus, tačiau žmonių juose nesimatė. Greičiausiai todėl, kad žmonės, atidirbę daugybę valandų tarp kitų žmonių, stengdavosi būti nepastebėti. Arba todėl, kad jie jau vyko į darbą kuriame nors iš verslo ar prekybos centrų.
Korgė sukiojo vairą tylėdamas, tarsi niekas čia jo nestebintų, o jis pats žvalgėsi iš kairės į dešinę, skenavo pastatus, žmones, prekybos centrus. Daugelį pastatų puošė holograminės reklamos, siūlančios maistą į namus ar lengvą mirtį. Kai kurios kitos siūlė išbandyti žaidimų automatus, seksą su robotais, iliuzijų kambarius.
Miestas buvo įvairesnis nei tikėjosi, nors apskritai dauguma pastatų nuviliančios architektūros, aptverti vietomis jau ir parūdijusiomis tvoromis. Žmonių vaikščiojo mažai – dauguma sėdėjo ofisuose arba požeminiame metro. Visgi, tie, kuriuos matė, atrodė panašiai kaip jo bendradarbiai – dažniausiai nuo trisdešimties iki septyniasdešimties metų, retas su vaikais. Apsivilkę dažniausiai pilkus arba juodus poliesterio rūbus.
Stebint Miestą jį aplankė dviprasmis jausmas – iš vienos pusės suprato, kad Miestas yra didesnis ir įvairesnis nei jį įsivaizdavo, kad yra daug žmonių, kurių jis nepažįsta ir su kuriais galbūt galėtų sutarti – tai teikė vilties. Iš kitos pusės nepastebėjo nieko įkvepiančio, nes kiti piliečiai atrodė panašiai kaip jis, elgėsi panašiai kaip jis. Iš esmės visi skubėjo į darbus arba prekybos centrus. Lygiai kaip ir jis pats visas dienas iki šios.
-Korge, kaip tau pavyko gauti šį darbą? – paklausė, tačiau Korgė tylėjo.
Regis, išblėsus narkotikų poveikiui, draugystės iliuzija išsisklaidė ir dabar Korgė turbūt galvojo, kaip turės pasiaiškinti viršininkams, jei šie sužinos, kad priėmė prašalaitį į sunkvežimį.
Ties miesto vartais stoviniavo keli ginkluoti vyriškiai, Korgė pasisveikino su jais ir jie išleido automobilį į naujus horizontus – platybes, kokių nebuvo matęs.
Žmogui, beveik nemačiusiam augalijos, kilometrus besidriekiančios žalios pievos atrodė panašiai kaip Sacharos gyventojui sniegas. Spoksojo, atvėręs mašinos langą traukė į save kvapą, tyrinėjo skaisčią – tokią, kokios niekad nebūna Mieste – saulę ir po ratais dunksinčius akmenis.
Tą akimirką galvojo, kad Korgė yra laimingiausias žmogus iš visų, kuriuos pažįsta vien jau todėl, kad kasdien gali matyti ir jausti tai. Troško išlipti ir basomis perbėgti pievą, pauostyti gėlę, galų gale, paragauti rasos. Beveik ketino prašyti jį čia kur nors išleisti, tačiau kartu vis dar troško pamatyti tas keistąsias mažas parduotuves.
-Kai nuvažiuosim, pasakysiu, kad esi mano kolega. Daryk, ką sakysiu, ir nieko neklausinėk, – pamokė vairuotojas.
-Ar dar toli? – pasidomėjo.
– Ne, – pripažino susirūpinęs.
Ir tik pamatęs, kur jie atvažiavo, pagaliau suprato, kad Miestas ir pievos tebuvo menkiausia, ką jam teko išvysti šios kelionės metu. Kita vertus, ten jis bent jau suprato, ką mato, o čia pasijuto lyg patekęs į kitą pasaulį.
– Neklausinėk ir daryk, ką liepsiu, – priminė Korgė, ropšdamasis iš kabinos.
