Ta mintis nedavė ramybės. Iš naujo ir iš naujo.
Suko ratus savo ankštame, plastmasiniais baldais apstatytame bute ir prisiminė tą reginį – pasaulį, apie kurį geičiausiai nė neturėjo žinoti.
Kaip ir dauguma buvo girdėjęs kalbų, kad seniau žmonės gyveno kaimuose, kai kurie net turėjo kiemus su baseinais, nuosavus automobilius.
Iš jo pažįstamų niekas neturėjo nei kiemo, nei baseino, o ir automobilį – vos keli.
Nors iš tikrųjų neturėjo pažįstamų. Tėvai jau buvo mirę, bet, tiesą sakant, ir esant gyviems retai susitikdavo. Brolių ar seserų neturėjo – kaip ir absoliuti dauguma aplinkui. Su paskutine mergina išsiskyrė jau prieš gerus tris metus, bet kitos taip ir nerado – o gal net neieškojo.
Iš matymo pažinojo kelis artimiausius kaimynus – 751 ir 753 butų gyventojus, kelis valkatas, nuolat elgetaujančius prie daugiabučio paradinių durų ir, žinoma, bendradarbius – daugybę bendradarbių. Dirbo tryliktame aukšte, didelėje salėje, talpinančioje apie šimtą žmonių, vienu metu atliekančių savo mažas, nereikšmingas, pasikartojančias užduotis.
Apie darbą kalbėtis nebuvo leidžiama, tačiau dauguma įtarė, kad ir kiti daro tokias pat beprasmybes – vis iš naujo suveda seną tekstą, vienu centu pakeičia kainas, rankiniu būdu apskaičiuoja nuolaidas, kompiuterine programa padailina prekių išvaizdą.
Su kalbėjimusi apskritai buvo problema – apie darbą kalbėti draudė Darbo taisyklės, aptarti kolegas draudė Asmens duomenų apsaugos taisyklės, politikuoti draudė Politikos taisyklės, o piktintis – Pozityvaus galvojimo taisyklės. Paprasčiau buvo tiesiog nesikalbėti, ką dauguma ir praktikavo.
Iš tiesų Valdžia leido kalbėtis tik apie save, neliečiant nepilnamečių piliečių ir kitų piliečių, kurie tam nėra davę sutikimo. Bet ką apie save galėjo papasakoti žmogus, kuris:
5:00 val. kėlėsi
6:00 val. sėsdavosi į metro
7:47 val. pasiekdavo ofisą
8:00 val. pradėdavo darbą
12:00 val. leisdavosi į rūsį pavalgyti
13:00 val. tęsdavo darbą
17:00 val. baigdavo darbą
17:15 val. palikdavo ofisą
17:30 val. sėsdavo į metro
18:20 val. išlipdavo iš metro įsigyti maisto
19:30 val. tęsdavo kelionę metro į namus
20:30 val. pasiekdavo namus
21:00 val. pavakarieniaudavo ir eidavo miegoti
Taigi, kad nelabai ką. Savaitgaliais į darbą eiti nebuvo privaloma, tačiau dauguma ėjo. Tiesiog iš neturėjimo, ką veikti.
Bute jautėsi kaip dėžėjė – dvidešimt penki kvadratai, mini virtuvėlė, naudojama tik maisto pasišildymui, vienas langas, blankiai apšviečiantis miegamojo bei iš dalies virtuvės zonas ir mažiukas langelis vonioje, kurį atidarydavo tam, kad išsigaruotų drėgmė.
Baldų stovėjo mažai – virtuvinis komplektas (kelios spintelės, šaldytuvas ir mikrobangų krosnelė), lova, pagal poreikį paverčiama sofa (tokio poreikio neturėjo jau kokius tris metus), spinta ir baras su keliomis kėdėmis. Vonioje laikė spintelę skutimosi reikmenims ir kitiems mažmožiams.
Gyvenimo ekspertas pasakytų, kad tai – kompaktiškas, puikiai suplanuotas, itin patogus bei aplinką tausojantis būstas. Ypač todėl, kad neturėjo nei vieno iš natūralių medžiagų pagaminto rakando – tik plastikinius.
Seniau ant sienos kabojo jo ir merginos nuotrauka, bet po skyrybų ją nuėmė. Vinukas styrojo iki šiol – pagalvojęs išlupo ir jį. Pirštais pavalė gipso liekanas aplink skylutę. Galėtų užtaisyti, bet taisyklės tai draudė. Pagal Būsto naudojimo taisykles atlikti bet kokius remonto darbus galėjo tik sertifikuotas meistas. Už atvykimą, diagnostiką ir remontą turėtų atseikėti jam kokį trečdalį savo algos. Velniop. Užklijavo kramtomąja guma, tikėdamasis, kad Valdžia nepalaikys to savavališku remontu.
Perkraustyti galėjo taip pat tik sertifikuoti perkaustytojai. Gyvenimo ekspertai aiškino, kad patiems gabenti savo daiktus yra per daug pavojinga.
Apskritai žmogus galėjo daryti tiek mažai dalykų, o kalbėti dar mažiau apie ką, kad dauguma kavos gėrimo pertraukų praeidavo tyloje, kam nors trumpai pakomentuojant orus ar vakarykščią TV laidą. Piliečiai buvo atpratę kalbėtis, tad sunkumų tai nesudarė.
Sunkiau buvo tiems, kurie nebuvo atsikratę šio įpročio, nes kalbant itin lengva pažeisti kokias nors taisykles, po ko gali netekti darbo, buto ar net būti Izoliuotas.
Ką tiksliai reiškia būti Izoliuotam niekas nežinojo, nes tie, kuriems teko tai patirti, niekados nebegrįždavo nei į savo buvusius butus, nei į darbovietes. Galas žino, kur Valdžia juos padėdavo.
Iš esmės jis nesiskundė gyvenimu. Ir netgi nepavydėjo tėvams, kurie dar turėjo galimybę skristi lėktuvu – jis jau nebeplanavo tam sutaupysiąs.
Tenkino jį ir jo menkas būstas, ir nuobodus darbas. Tenkino masturbacija – nors ir jos reikėdavo vis mažiau.
Iki pat tos sumautos dienos, kai nutarė nenueiti į darbą sekmadienį ir vietoj to nuvykti už miesto tvoros. Formaliai tai nebuvo draudžiama, tačiau beveik niekas to nedarydavo. Labiausiai dėl to, kad niekas nežinojo, ką veikti Už Miesto. Ir dar aišku dėl to, kad nevažinėjo metro.
Geriausia būtų buvę, jei ir jis būtų ten nenuvykęs.
Visai nieko tie futuristiniai straipsneliai, tikrai įdomiai skaitosi. Trečioje dalyje reikėtų jau kažkokio veiksmo, kad nenusibostų skaityti.
Na, bus matyt, kokia ta trečia dalis bus 🙂
Nu visiškai „1984” 🙂
Nesutikciau 🙂 Nors šios knygos itaka jaučiasi 🙂 Visgi, tai buvo genijaus darbas, o čia tik esė 🙂 Ir apie pačia tvarka – skirtumų jau matyti, bus ir daugiau 🙂 Jums dar galbūt patiktų futu(re). Irgi be proto gera knyga. Ačiū už sugretinima visgi 🙂
Siužeto vingiai ir rašymo stilius (kuris labai netgi primena Orwell’ą) iš esmės ne kažką ir skiriasi: koks skirtumas tarp buko rektifikavimo ir kainų koregavimo vienu centu? Tarp gyvenu ekspertų ir stebinčio didžiojo brolio? Plastmasinių baldų ir nudrengtos 1984 buities? Netgi esė institucijos minimos puikiai atitinka Meilės, Karo ministerijas. Ir dar pseudo mistinė vieta „už miesto” ir ten ir čia neuždrausta, bet ir non grata. Čia kaip ai#kinti kad jei Niutonas būtų miegojęs ne po obelimi sode, o po žibintu mieste ir ant jo užkritęs ne obuolys, o žibinto gaubtas, tai jau būtų esminis skirtumas jo padarytame atradime. Sorry, žiūrėsim toliau – gal ir bus kas originalesnio.
Aš jokiu būdu nesakau, kad šis kūrinys kažkoks visiškai originalus ir su niekuo panašumų neturintis. Kiek išvis tokių kūrinių yra? Būti palygintai su Orvelu man tik garbė, bet esminiai skirtukai, kaip – ir įtariate – iš tiesų bus „už miesto”. Ir mes lėtai į tai keliaujame.
Sekamas blogeris įdėjo ištrauką iš skaitomos knygos.
Perskaitė.
Abu gavo nuobaudą,kad pažeidė autorių teises,nesumokėję Valdžiai.
Ištrauka buvo tokia:
Bet, šiaip ar taip, kai kartais apsidairau – gal tai skambės keistokai, – bet atrodo taip lyg tas korporacijų pasaulis būtų pilnas vaiduoklių. Tiesą sakant, jeigu leisite priminti, mano abu tėvai profesoriai, taigi aš tą siaubo spektaklį visada žiūrėjau iš pirmos eilės, o akademinis pasaulis niekuo nuo kitų nesiskiria, taigi teisingiau gal būtų sakyti, kad vaiduoklių pilnas yra suaugusiųjų pasaulis.
-Atleiskite, bet aš gal ne visai…
-Aš kalbu apie tuos žmones, kurie nugyveno svetimą gyvenimą ir todėl yra tokie nusivylę. Jūs suprantate, ką noriu pasakyti? Jie padarė tai, ko iš jų buvo laukiama. Dabar jie norėtų daryti kažką kitą, bet jau nebeįmanoma, namai įkeisti, vaikai pagimdyti, jie jaučiasi atsidūrę spąstuose. Danas toks ir yra.
-Taigi jūs manote, kad jam nepatinka jo darbas.
-Kaip tik taip, – pasakė ji, – bet jis to net nesupranta. Jūs turbūt nuolat susiduriate su tokiais žmonėmis. Iš esmės tai daugiafunkciniai lunatikai.“