Žvalgėsi negalėdamas patikėti tuo, ką mato, ir net abejodamas, ar tai gali būti realybe. Greičiausiai sapnuoja kažką iš praeito amžiaus, kokį nors mažą miestelį iš tų senų fotografijų, kokias tekę matyti.
– Padėk čia, – piktai pamokė Korgė, pastebėjęs žioplinėjant.
Susigėdęs padėjo dėžę į nurodytą vietą ir žvilgtelėjo į kampe susigūžusią pardavėją; kitu atveju įsivaizduotų ją nuogą, bet dabar labiau nei jaunos moters kūnas jaudino aplinka – tokia panaši į tuos idiliškus XX a. vaizdelius.
– Pirmą kartą? – suprato strazdanė.
Tylėjo, nenumanydamas, ką į tai atsakyti, ir mintyse spėliodamas, kaip įgijo strazdanų. Negi būna saulėkaitoje? Mieste žmonės neturi strazdanų, nes saulę mato tik pro langus. Išties niekad nė nebuvo susimąstęs, kaip norėtų pabūti saulėje – taip ilgai, kad pečiai įrustų, o veidas apsitaškuotų. Nutarė, kad pardavėja gražesnė už Elizą – iš esmės dėl strazdanų. Nors ir krūtys… Taip, jos krūtys turėtų būti vertos Izoliacijos.
– Neklausinėk, – suniurzgė Korgė.
– Nebūk kaip subinė, – atkirto pašnekovė. – Net kolegos vardo nepasakei.
Vairuotojas papilkėjo.
– Žinai taisykles.
– Liepa, – šypsodamasi ištiesė ranką.
– Aš, – sutrikęs paspaudė ją.
– Kągi… Aš, – sukikeno. – Gal liktum ir padėtum sutvarkyti sandėlį?
– Ne tu sprendi, – įsiterpė Korgė, akivaizdžiai vis labiau niršdamas dėl situacijos.
– Jis – be uniformos, – viena fraze sugriovė bet kokius argumentus ir jam buvo leista likti iki vakaro, kai Korgė, grįždamas iš paskutinės parduotuvės, paims jį.
– Tikrai turėsi padėti man sandėlyje, – patikino, koketiškai nužingsniuodama. – Ir kai ateis pirkėjų… Būk tylus.
– Čia – tavo parduotuvė? – galų gale išdrįso paklausti ir pardavėja atkraginusi galvą nusikvatojo lyg būtų paklausęs, ar mokanti skraidyti.
– Ar aš tau panaši į biznio savininkę? – nustebo, rankos mostu parodydama kuklią, šlykščios spalvos prijuostę, iš esmės atgrasią, bet stebuklingu būdu nebjaurojančią jos jauno, ryškaus grožio.
– Aš nežinau, aš… iš Miesto, – prisipažino.
– Ir aš, – patvirtino. – Mes visi iš Miesto, – rimtai pridūrė. – Jei būtum iš čia, nežiūrėtum taip į mane, – pridėjo, atkraustydama vieną lentynų.
– Nežiūrėčiau… kaip?
– Lyg būčiau graži, – nusišypsojo.
Ir nors tą akimirką vargiai galėjo įsivaizduoti vyrą, kuris ją pavadintų kitaip, tačiau greitai įsitikino, kad vietinės moterys gerokai skiriasi nuo Mieste įprastų pilkai juodų būtybių. Liepa šalia pirkėjų spalvotų suknelių ir vežimuose krykštaujančių vaikų atrodė… pavargusi. Klusniai vykdė nurodymus, gyrė įžūlius palikuonis ir linkčiojo, lyg suprastų, apie ką jos kalba. Nors nemanė, kad Mieste gyvenantis žmogus gali suprasti atostogas Ispanijoje, popietę pliaže ar tris vaikus vienoje šeimoje. Šie dalykai buvo pamiršti taip pat kaip reguliarus seksas ar draugystė. Taip pat kaip daugybė dalykų, apie kuriuos jo karta tik girdėjusi.
Vienatvė, mažas butas ir nuobodus darbas. Savanoriška mirtis, baigiant nesavanorišką gyvenimą. Kodėl šie paprasti dalykai šio svetimo gyvenimo fone ėmė atrodyti tokie… nebepatenkinami? Juk jis tas pats, o realybė atrodo visiškai kitokia. Negi tai, ką mato, yra… įmanoma? Ar žmogus iš Miesto galėtų taip gyventi? Liepa sako, kad ne. Kad taip gyvena tik „jie” ir, pasak jos, nėra ko pavydėti. Miestas turi savų privalumų, pažymi.
– Kokių? – nesupranta, stebėdamas tylių gatvelių voratinklius, čerpėmis dengtus stogus, palei sienas žydinčias rožes ir… vaikiškas sūpynes kone kiekviename kieme. Strėnas nudelbia nepatirtas ilgesys. Ne seksualinis, gyvybės. Įsivaizduoja save esant tėvu, savo bruožus vaiko veide. Kūrinį, besijuokiantį ant lingynės, kol jo rankos stumia aukštyn.
– Jie mirti bijo, – paaiškina Liepa, pradingdama parduotuvėje.
Visą kelią grįždamas galvoja apie šią keistą tiesą. Jie neturi gyvenimo ir dėl to nebijo mirti. O štai tie nepažįstamieji turi gyvenimą, bet jų laimę temdo žinojimas, jog visa tai baigsis. Kas gi yra blogiau?
– Korge, ar galėsi paimti ir kitą savaitgalį? – paklausia, tačiau Korgė neatsako. – Pavydžiu tau tavo darbo, – prideda, bet vairuotojas ir toliau tyli, aršiai spoksodamas į kelią, lyg visa ši diena – turbūt geriausia jo gyvenime – būtų baisus nesusipratimas.
