Agresyvus nacis – Jūsų vaikų saugumui!

Kai aš sakau, kad valstybė 99 proc. atvejų kelia vaikui didesnį pavojų nei jo tėvai, net jei jie kartais „įkrečia beržinės košės” ar pakelia balsą, lojalių stukačių choras būna pasirengęs suplėšyti mane į gabalus.

Nes gi jų purvinose fantazijose kiekvienas tėvas ar motina, kuris, neapsikentęs blogu vaiko elgesiu, užduoda jam per sėdimąją ar užsuka ausį, yra sadistas, kuris jau svajoja nuleisti tą vaiką į šulinį, pasmaugti kareivišku diržu ar – mažų mažiausiai – sumušti iki sąmonės netekimo.

Taip, taip, tik pakėlei ranką ir rizika mušti tol, kol nustos kvėpuoti, pasiekia kritinį tašką!

Tiesa, jie turbūt nesutiktų už mažą darbo drausmės pažeidimą (pvz. pavėlavimą į darbą 15 min.) būti atleisti iš darbo, nesutiktų, kad iš jų konfiskuotų automobilį, 10 km/val viršijus leistiną greitį, ar kad sudavus per veidą įžūliam priekabiautojui būtų baudžiami kaip už pasikėsinimą nužudyti – ne. Tokiais atvejais jie supranta, kad bausmė turi būti adekvati pažeidimui.

Tik ne kalbant apie vaikus – čia bet koks mažiausias „smurtas” (jų akimis, bet kokia fizinė bausmė yra „smurtas”) turi užtraukti visas įmanomas griežčiausias sankcijas, apimant vaikų konfiskavimą (negaliu to vadinti kitaip).

Jiems visiškai nesvarbu, kad valstybė turi teisę taikyti vaikui fizines bausmes ar bet kokias kitas poveikio priemones ir tai nebus laikoma „smurtu”. Jiems visiškai nesvarbu, kad valstybės pareigūnai daugeliu atvejų atima vaikus klykiančius, šoko būsenos ir prieš jų valią patalpina į kokią nors specializuotą įstaigą ar pas globėjus. Jų nuomone, valstybėje dirba išskirtinės kvalifikacijos ir kompetencijos asmenys, kurie rūpinsis vaiku tikrai labiau nei jo tėvai, pradėję, pagimdę ir su meile auginę.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad valstybiniame sektoriuje rasti padorių žmonių sudėtinga. Ne, ne, jokiu būdu nesakau, kad ten tokių visai nėra, tačiau absoliuti dauguma – per pažįstamus sulindę niekšeliai, kuriems tas vaikas tėra pajamų šaltinis ir viskas bus daroma taip, kad kuo labiau apsimokėtų… specialistams – ne vaikui.

Jei apsimokės pakeisti eilę globėjų – bus eilė globėjų, jei apsimokės įvaikinti kokiai nors homoseksualiai porelei – bus įvaikintas kokiai nors homoseksualiai porelei. Pinigai kalba – pinigai tyli.

Patekę į valstybės globą, Jūsų vaikai tampa – skaitykite atidžiai – pajamų šaltiniu visai eilei visokio plauko „specialistų” – Vaiko teisių tarnybos darbuotojams, globėjams, psichiatrams, psichologams ir dar galas žino kam. Dėl to labai tikėtina, kad jis bus sukamas per visas įmanomas girnas tol, kol visi atsirieks savo pyrago gabalą.

Vis dar netikite? Manote, kad vaikais rūpinasi tik išskirtinai kompetentingi, autoritetingi, padorūs ir empatiški žmonės?

Pažiūrėkime.

Iš „pabaisos” mamos, kuri viešoje vietoje uždavė vaikui ranka (ne diržu, ne botagu ir ne plyta) vaiką atiminėjo toks vyr. specialistas T. Ismailovas, kurio net ir suaugęs gatvėje pabūgtų.  Įspūdingas ne tik stotas, intelekto nesužalotas veidas, bet ir biografija – teistumas dėl didelės vertės turto įgijimo apgaule bei dokumentų klastojimo, nacių simbolika ant automobilio bei namų balkono ir – žinoma, nebūtų bachūras – įsibaiminę kaimynai, apibūdinantys šį vaiko teisių sergėtoją kaip agresyvų bei nestabilios psichikos.

Galite neabejoti – vaikeliai turėjo jaustis itin saugiai su šiuo reprezentatyviu jų teisių sergėtoju.

Saugiai vaikučiai turėtų jaustis ir Mažeikiuose, kur jau 22 m. vaikų teises gina kitas specialistas, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Narmontas, kuris kiek padauginęs „krikščionybės dedamosios” (kaip tai apibūdintų p. Maldeikienė) atėjo į restoraną su nelegaliai įsigytu ginklu ir šiek tiek palinksmino restorano lankytojus.

Norvegijoje vaikų teises daugelį metų gynė specialistas, kurio kompiuteryje aptikta galybė vaikų pornografijos.

Apskritai, sakyčiau yra tam tikra tendencija, kad į pedofiliją linkę asmenys dažnai siekia karjeros būtent Vaiko teisių apsaugos srityje – nes kur dar rasti tiek pažeidžiamų vaikų?

Ir kai mes kalbame apie Vaiko teisių apsaugą, tai visų pirma turime labai aiškiai suvokti, kad juos nuo jų tėvų saugos ne kas kitas kaip agresyvūs naciai, pedofilai ir kiti panašaus plauko veikėjai, apie kuriuos visuomenė ir net tarnyba, kurioje jie dirba, dažniausiai nieko nežino. Bus ten ir vienas kitas padorus žmogus – neneigiu, bet visgi tikimybė, kad Jūsų vaikas paklius pas kažką panašaus kaip T. Ismailovas ar V. Narmontas yra kur kas didesnė.

Todėl aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, kiek naiviu reikia būti, kad tikėti, jog valstybė, o konkrečiai valstybės tarnautojai su teistumais puoštomis biografijomis gali užtikrinti vaikų saugumą labiau nei šeima – net jei šeima nėra ideali.

Visiškai neneigdama, kad yra atvejų, kai vaikui objektyviai nesaugu šeimoje, niekaip negaliu sutikti, kad elementarus paauklėjimas „beržine koše”, pakeltas tonas ar kiti buitinio pobūdžio incidentai padidina rizikos lygį tiek, kad vaikui būtų saugiau valstybės globoje.

Būtent valstybės globoje esantys vaikai dažniau serga psichikos ligomis, būna seksualiai bei kitaip išnaudojami, linkę į nusikalstamumą. Ir tai ne tik Lietuvoje. Lygiai tokie patys skaičiai bet kurioje valstybėje, nes valstybė – savo prigimtimi prievartos aparatas – negali suteikti to esminio dalyko, kuris būtinas siekiant išauginti empatišką ir kūrybišką asmenybę – meilės.

Mama gali ištaisyti savo padarytą klaidą vienu bučiniu. Valstybė tokio galingo instrumento neturi.