Antivakserės laiškas Ministrei Pirmininkei

Man teigiama, kad darau visuomenei žalą, atsisakydama galutinai nepatvirtinto (t.y. eksperimentinio) medicininio preprarato, dėl ko esą jį tenka išpilti.

Spaudoje nurodėte neva preparatą tenka išpilti, kadangi jis turi ribotą galiojimo laiką „atšildžius”, o, be to, jo perdavimą kitoms valstybėms reikėtų suderinti su gamintoju, kad šis prisiimtų atsakomybę.

Netrukus po to pasirodė svarstymų neva reikėtų versti žmones vakcinuotis ir trečią kartą, idant to gerojo preprarato neišpilti.

Visi šie stulbinantys pasisakymai iškėlė kelis klausimus, į kuriuos Jūs turėtumėte pateikti atsakymus:

1. Kodėl to preparato atšildoma daugiau negu reikia?
2. Kokią atsakomybę prisiima gamintojas, kai perdavimas su juo „suderinamas”, ir kokią, kai – ne?
3. Kiek dozių gali tekti leistis klusniems piliečiams, vien tik siekiant „suvartoti” gerąjį skystį?
4. Ar numatoma tokią pat praktiką taikyti ir su kitais vaistiniais prepraratais, t.y. baigiantis jų galiojimo laikui paskirti juos, nepriklausomai nuo medicininių indikacijų, vien tik tikslu „suvartoti”?

Tuo atveju, jei nebus pateikti išsamūs ir argumentuoti atsakymai į šiuos iš esmės paprastus klausimus, leisiu sau manyti, kad:

1. Visuomenei kenkia ne tie, kas atsisako skiepytis, o tie, kas perka per didelius vaisto kiekius ir vėliau juos „atšildo”, t.y. sugadina. Kvalifikuoti asmenys turėtų sugebėti apskaičiuoti reikalingas preparato dozes ir išsaugoti preparatą maksimalų galiojimo laiką. Jei problema, kad to nesugebama, derėtų spręsti už tai atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn klausimą, o ne gąsdinti piliečius esą jie privalo leistis eksperimentinę vakciną vien tam, kad jos neišpilti. Juk galų gale Lietuvos Respublikoje ne tik privalomų skiepų nėra; eksperimentavimas su žmogaus sveikata be jo sutikimo yra draudžiamas ir tarptautiniais teisės aktais.
2. Be galo įdomus teiginys neva „atšildytų” (t.y. besibaigiančio galiojimo) vakcinų negalima perduoti kitoms valstybėms, nesuderinus su gamintoju,  aiškinant tokią sąlygą gamintojo „atsakomybe”. Tačiau kokia ta gamintojo „atsakomybė”, kai vakcina net nėra galutinai patvirtinta, t.y. iš esmės tik testuojama (ant visos populiacijos)? Dar daugiau, toks susitarimas kelia minčių, kad tai – elementarus kartelis. Gamintojai, kurie jau dabar uždirbę daugiau nei 150 milijardų, tokiu būdu užsitikrina, jog nepanaudotos vakcinos (už kurias jiems jau sumokėta) bus išpiltos ir valstybės privalės užsisakyti pakartotinai. Be to, tai užtikrina, kad nebus sumažinta kaina, rinkoje atsiradus vakcinų pertekliui. Jei situacija yra būtent tokia, ar nemanote, kad Jūs turėtumėte atstovauti piliečių, o ne farmacijos kompanijų interesus? Nejaučiate interesų konflikto?
3. Jei Vyriausybė toliau kaip pašėlusi užsakinės vakcinas, kiek maksimaliai dozių gali tekti susileisti, idant turėti „paklausnaus” piliečio statusą? 10? 100? Ar kol kas dar neturite atsakymo, nes nesate apsisprendę, kiek šio gerojo skysčio bus užpirkta mokesčių mokėtojų pinigais?
4. Nuolat girdint retoriką, esą svarbiausia vaisto neišmesti, kyla klausimas, ar tai ir toliau bus taikoma tik vakcinoms nuo koronaviruso, ar gal bus išplėsta ir kitiems medicininiams preparatams? Galbūt reikėtų žmonėms privalomai skirti ir analginą, paracetamolį, netgi chemoterapiją, siekiant, kad nesibaigtų galiojimo laikas ir nereikėtų išmesti? Juk medicina taip ir veikia, ar ne?

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.