Istorijos, kurią dabar papasakosiu pradžią, galite pasiskaityti čia.
Kita vertus, galite ir neskaityti, nes nors šis pasakojimas bus iš esmės susijęs su anksčiau minėtuoju, tačiau stengsiuosi rašyti taip, kad tekstas būtų suprantamas net ir tiems, kurie neskaitę pirmojo įrašo.
Mano kaip blogerės startas buvo velniškai sėkmingas – pasakojimas apie Cherry Media LT, UAB patyčias ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neveiklumą, buvo toks populiarus, kad jau pirmąją dieną pateko į Poko.lt topus. Jaučiaus pamaloninta kaip katinas, prisilaižęs medaus.
Kita vertus, pastebėjau ir daug skeptiškų vertinimų – dalis žmonių, įskaitant ir profesionalius teisininkus, sprendė, kad formaliai Cherry Media LT, UAB teisi – juk ne jie organizavo kelionę.
Patys blogo herojai elgėsi ciniškai kaip paprastai:
Dėl minėtų diskusijų nusprendžiau pakalbėti apie kai kuriuos fundamentalius teisės mokslo teiginius, t.y. kodėl manau, kad Cherry Media LT, UAB nepagrįstai vengia atsakomybės, o kritika mano atžvilgiu – esą ieškau ne ten, kur turėčiau – neatitinka pamatinių vartotojų teisių apsaugos standartų.
Nors tekstas žemiau bus susijęs su teise, tačiau labai stengsiuosi, kad jame dėstomi dalykai būtų suprantami net ir tiems, kurie niekados nesimokę panašios disciplinos.
Tam puikiai tiks toks pavyzdys: Nusiperkate Maximoje sugedusių kiaušinių. Nešate juos grąžinti atgal, bet Maxima pasiunčia į Staniūnų paukštyną, kurio vištos gi ir padėjo tuos kiaušinius. Problema tokia, kad paukštynas jau bankrutavęs ir randate tik užkaltas tvarto duris. Klausimas – ar manote, kad Maxima yra teisi?
Aš manau, kad ne. Būtent todėl, kai įprastai nusiperkate sugedusių kiaušinių, nekokybiškus batus iš neaiškaus Tailando gamintojo ar bet kokį Jūsų netenkinantį daiktą, įprastai reiškiate pretenzijas tam subjektui, kuris Jums tą prekę ir įbruko, o ne tam, kuris pagamino, užsakė, atvežė ar pan.
Iš tiesų, jei vartotojas turėtų reikšti pretenzijas tam, kas tam tikrą prekę ar paslaugą sukūrė/pagamino, tai daugeliu atveju tektų kreiptis į fabrikus Kinijoje. Kadangi tai būtų per daug sudėtinga, priimta, kad vartotojui atsako nebūtinai tas, kas pagamino – įprastai jam atsako tas, kas pardavė.
Ir taip – būtent todėl nekokybiškus kiaušinius galima grąžinti į Maximą. Nebūtina ieškoti bankrutuojančio paukštyno.
Ši idomi norma, kad pirkėjui (vartotojui) atsako ne šiaip koks gamintojas ar bet kas, kas kaip nors lietėsi prie prekės, o būtent tas, kas jam galutinai tą daiktą „įsūdė”, įtvirtinta ir tokioje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų, kurioje nustatyta, kad:
„už neatitikimą, atsiradusį dėl gamintojo ar ankstesniojo pardavėjo toje pačioje sutarčių grandinėje ar bet kokio tarpininko veikimo ar neveikimo, vartotojui yra atsakingas galutinis pardavėjas”.
O kas gi yra tas galutinis pardavėjas – Cherry Media LT, UAB ar UAB „Frestravel”?
Į tai atsakyti gali padėti toks 2000 m. priimtas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kuriame nustatyta, kad:
„Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita” (LR CK 6.181 str. 1 d.).
„Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą)” (LR CK 6.305 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į minėtas normas, lyg ir aišku – ofertą man pateikė Cherry Media LT, UAB, aš šią ofertą priėmiau ir apmokėjau kainą (į Cherry Media LT, UAB sąskaitą).
Taigi, kas man pardavė paslaugą?
Nepaisant to, man iki šiol tiek Cherry Media LT, UAB, tiek Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, tiek kai kurie interneto komentatoriai aiškina, kad iš tikrųjų Cherry Media LT, UAB šią paslaugą tik reklamavo.
Kai apyvarta nesiekia 10 000 000,00 Eur, atsakomybę vartotojui suprasti daug paprasčiau. Mano neoficialiomis žiniomis, Makalius, platinęs tos pačios UAB „Fresthtravel” keliones, turistų nuostolius dėl neįvyksiančių kelionių kompensavo, suteikdamas kitas keliones. Be jokių melagysčių apie tariamus teismų sprendimus, kurie tariamai neleidžia grąžinti pinigų vartotojams.
Na, o tiems, kurie vis tiek sakys, kad pati kalta ir kad nereikėjo pirkti iš Beta.lt, aš priminsiu, kad Maximos apyvarta – gerokai didesnė. Taigi, nesiskųskite, kai išgirsite kad nekokybišką lygintuvą reikia grąžinti ir pretenzijas dėl jo reikšti kokiam nors prieš 3 mėn. bankrutavusiam Kinijos fabrikui.
Nes gi Lietuvoje vartotojų teisių apsauga suprantama būtent taip.
Profesionalūs teisininkai sako, kad esate neteisi dėl to, kad iš tiesų pirkote ne paslaugą, bet teisę tą paslaugą gauti, kaip kad jums ir nurodė VVTAT. Taip sakant paslaugą gauti paslaugą. Pirmąja paslauga pasinaudojote, ji jums buvo suteikta, o antrosios paslaugos dalimi turėjo pasirūpinti bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla. Maximos ir kiaušinių atvejis yra skirtingas nuo jūsiškio, nes kiaušiniai – vienintelė prekė, kurią jūs perkate. Tačiau jei Maximoje pirktumėte dovanų kortelę laisvalaikio pramogoms (na, visokiems šuoliams su parašiutu ir sklandytuvams; prekybos centruose būna tokie stoveliai su tokiomis kortelėmis), tuomet tas paslaugas jums teiktų ne Maxima, o juridinis asmuo, kuris nurodytas kortelėje. Ir jei šios paslaugos būtų nekokybiškos, už jas atsakytų būtent antrasis juridinis asmuo, o ne Maxima. Kadangi jūs tik perkate teisę į paslaugą, ne pačią paslaugą ar prekę. Maxima atsakytų tik už nekokybišką kortelę, pvz., jei jos brūkšninis kodas neveiktų.
Bet, kaip ir rašiau, jums prieš sudarant sutartį ir pervedant pinigus, buvo garantuota, jog kelionei neįvykus, bus grąžinti pinigai, todėl tai galite laikyti kaip sutarties dalimi ar bent jau tarpininko įsipareigojimu, ir bandyti prisiteisti išleistus pinigus.