Stebint bakchanalijas dėl Dovilės Šakalienės atleidimo iš darbo, nejučia pagalvojau, kad situacija tiesiog chrestomatinė. Žmonės, kurie abstrakčiai yra geri ir teisingi priima konkrečius blogus sprendimus. Ir netgi nesigaili.
Net neabejoju, kad abstrakčiai Dainius Pūras siekia gerų tikslų, tačiau konkrečiai tai daro ne itin moraliomis priemonėmis. Kodėl?
Man regis, kad būti geru abstrakčiai ir siekti kažkokio abstraktaus gėrio (kokybiškos sveikatos apsaugos, teisingo požiūrio į psichikos sveikatą ir pan.) yra daug lengviau, nei būti geru konkrečiose situacijose, susijusiose su konkrečiais tavo interesais (pvz. tavo organizacijos finansais).
Deklaruoti aukštas vertybes bei teisingas siekiamybes kur kas paprasčiau, nei kasdien elgtis teisingai. Netgi tada, kai teisinga nėra naudinga.
Ši chrestomatinė situacija būdinga daugelio žmonių – ne tik Dovilės Šakalienės ir jos darbdavių – santykiams. Nes argi ne paradoksalu, kad dosnūs mecenatai, aukojantys milijonus labdarai, teismuose kovoja su giminėmis dėl pinigų? Arba politikų atsakomybės svarbą deklaruojanti Prezidentė meluoja prieš kameras ir net nerausta?
Argi ne paradoksalu, kad svetimų skausmui neabejingi žmonės metų metais nesirūpina savo artimųjų gerove?
Daugelis pernelyg dažnai būna geri situacijose, kurios tiesiogiai jų neliečia, bet sužvėrėja, kai užkliudomi konkretūs jų interesai. Netgi nepriklausomai nuo tų interesų svarbos.
Ar tai veikia iš protėvių paveldėtas instinktas? Galbūt, nes ilgus amžius bet koks pralaimėjimas (dėl maisto, pastogės, partnerio ir pan.) galėjo lemti visišką žlugimą. Ir, matyt, net šiais santykinai saugiais laikais, kai bet koks pralaimėjimas nėra pabaiga, žmonės labiau už viską bijo pralaimėti.
Ir dėl to puola pirmi. Nepaisydami net to, kad pergalė sugriaus kitų žmonių gyvenimus ar reputaciją. Primityvus noras laimėti parklupdo net tuos, kurie teoriškai siekia elgtis teisingai.
Ir būtent dėl to aš tikiu, kad tikroji dorybė – ne gražios kalbos tribūnose ir didžių tikslų siekimas, o gebėjimas elgtis žmoniškai situacijose, kurios tiesiogiai tave liečia ir gal net skaudina.
Nors nežinau, kiek tiesos yra Dainiaus Pūro žodžiuose, kad Dovilė Šakalienė netinkamai ėjo savo pareigas, tačiau neabejoju, kad jo ir jo kolegų poelgis tikrai buvo netinkamas, kadangi sunkia liga sergantis žmogus negali būti tiesiog spiriamas į gatvę be išeitinės išmokos. Manau, kad situacija turėjo daug sprendimo variantų (pasiūlyti adekvačią išeitinę išmoką (tas galima ir nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu), kitas pareigas, ilgas atostogas ir t.t. ir pan.). Dėl to nėra pasiteisinimų, kad pasirinktas pats nepadoriausias variantas.
Ir šitas nepadoriausias variantas ilgai temdys galbūt teoriškai gerų tikslų siekiančios organizacijos vardą.
Kita vertus, šitas negražus dalykas ir viešas jo aptarimas yra galimybė susimąstyti kiekvienam padoriu save laikančiam žmogui – ar jis pats atlaiko išbandymus asmeniniais interesais? Ar nesužvėrėja, kai tenka ginti savo pinigus ar kitus svarbius dalykus? Ar tikrai tie būdai, kurie pasirenkami kasdienybėje be kamerų ir rampų visados geri, padorūs ir atitinkantys aukščiausius tikslus, kurių deklaruojame siekiantys? O jei ne, tai… kaip tai pakeisti? Kaip išmokti kasdienybėje elgtis taip, kad galėtume drąsiai apie tai papasakoti bet kokiai auditorijai?
Ir būtent šių klausimų iškėlimas į viešumą yra teigiama negražios istorijos pusė. Nes dauguma, beveik kiekvienas iš mūsų, nors kartą gyvenime pasielgėme taip kaip ta kompanija, kurią dabar smerkiame. Tik skirtumas tas, kad galbūt mums pasisekė ir spauda neparašė apie tai.