Apie blogo autorę, intelektualinius botus ir sąmokslo teorijas

Sprendimas, ar rašyti šį įrašą, nebuvo lengvas. Iš vienos pusės nematau reikalo niekam teisintis (kol Lietuvoje oficialiai neuždrausta žodžio laisvė), iš kitos pusės matau purvinų žmogelių pastangas tepti mane tuo, kuo patys kvepia. Ir vien dėl protingų žmonių, kuriems galbūt kyla visokių klausimų, parašysiu kartą ir visiems laikams, kas aš esu, kuo nesu ir kuo niekados nebūsiu.

Intelektualiniai botai nesupras, bet tai skirta ne jiems.

Pirmasis ir populiariausias kaltinimas yra toks, kad esu kažkaip susijusiu su Artūru Raču. Intelektualiniams botams toks diskursas įprastas, nes jie patys mąstyti nesugeba ir tik kartoja, ką jiems pasako jų dievukai. Užtat jie mano, kad visi, kurių pažiūros nors kiek, bent vienu klausimu sutampa su Artūro Račo, yra Račo pasekėjai (lygiai kaip jie yra kieno nors pasekėjai). Mano manymu, Artūras Račas yra talentingas žmogus, taigi, gal turėčiau tokius teiginius priimti kaip komplimentą? Visgi, mano ir Artūro Račo nuomonių sutapimas tam tikrais klausimais yra grynai atsitiktinis, nes aš ne intelektualinė botė ir vadovaujuosi savo, o ne A. Račo galva.

Kitas populiarus kaltinimas, kad esu kairioji. Dėl šito galiu pasiteisinti tik iš dalies – nemanau, kad kuri nors politinė srovė yra ideali. Liberalizme mane žavi žmogaus laisvės samprata, konservatizme – pastangos laikytis tradicijų, o socializme – rūpestis silpniausiais. Kol kas nesu nusprendusi, kaip visos šios skirtingos ideologijos turėtų derėti politinėje realybėje, tačiau tikrai žinau, kad nei viena iš jų negali būti 100 proc. atmetama. Labiausiai dėl to šaipausi iš vadinamų dešiniųjų, kurie nepagrįstai socializmą sieja tik su sovietmečiu ir bando visaip diskredituoti socialiai jautriausią politinę ideologiją.

Trečias populiarus kaltinimas, kad esu vatnikė, Putino sugulovė, antivalstybininkė ir trokštu prisijungti prie SSRS (ar kažkaip panašiai – kaltintojai dažnai tokie neracionalūs, kad sunku suprasti, ką tiksliai jie teigia). Iš tikrųjų jokių simpatijų SSRS nejaučiu, o Putinas man yra politiškai atgrasiausia dabarties asmenybė (iš praeities jį perspjauna Hitleris su Mengele). Visgi, nepaisant to, ką pati galvoju, aš galiu gerbti galvojančius kitaip, negu aš. Ir dar aš manau, kad nuolatinė baimė ir kitaminčių persekiojimas valstybiningumui kelią kur kas didesnę grėsmę, nei sovietiniai ledai, gimimo liudijimai ir panašūs niekai. Šiuo klausimu labai puikiai pasisakęs Marius Sukesian, tad per daug nedubliuosiu, bet reziumuojant – realios karinės krizės atveju visi tie, kurie dabar ujami ir persekiojami, nedvejodami pereis į priešo pusę. Ir tada bus labai blogai.

Tai visgi, kodėl aš rašau tai, ką rašau? Atsakymas – labai paprastas. Rašau nuo 4 klasės. Kodėl pradėjau, nepamenu, bet sustoti taip ir nepavyko (jau kelis dešimtmečius). Rašau tai, kuo tikiu, kas man atrodo reikšminga.

Visiems mokantiems, kad „tu taip nerašyk, nes…” galiu patarti tiesiog pakeisti mano nuomonę. Jei Jums tai pavyks, tai taip ir rašysiu. Kita vertus tikėtis, kad imsiu rašyti kitaip vien dėl Jūsų prašymo yra naivoka, nes dėl meilės demokratijai ir sąžinės laisvei esu paaukojusi santykius su tais, kurie man reiškė gerokai daugiau, nei nepažįstamieji internete.

Kita vertus, mano tikslas nėra skelbti absoliučią tiesą (nesu nei Jėzus, nei Užkalnis). Mano tikslas yra diskutuoti, ieškoti sprendimų. Parodyti tą požiūrio tašką, kuris kartais lieka nepastebėtas.

Būtų kiek ironiška, jei pasisakydama už nuomonių pliuralizmą, siekčiau nuomonės monopolio, taigi, pagarbiai žiūriu į savo skaitytojų teisę su manimi nesutikti. Jūs niekados nebūsite blokuojami dėl to, kad galvojate kitaip, negu aš.

Tiesa, Jūs tikriausiai būsite blokuojami, jei savo nuomonę reikšite priešiškos valstybės nenormine leksika (rusiškais keiksmažodžiais), argumentais ad personam arba teikdami pasiūlymus, kurie padoriose kompanijose nepriimtini (pvz. turėti artimesnių kontaktų su Jūsų lytiniais organais). Visais kitais atvejais bus smagu ir įdomu su Jumis diskutuoti. Ir tikiuosi, kad ta diskusija praturtins abi puses.

Tai tiek va.