Meilė visados buvo mano gyvenimo variklis.
Tad nekeista, jog kiekvienam savo darbe labiausiai vertinau ir iki šiol vertinu… galimybę padėti žmonėms. Bylose. Pietuose. Galų gale, pasirenkant banko kortelę.
Bet mažai kas žino, kad turiu šiokios tokios praktikos… organizuojant gedulingus pietus. Ir kad tai buvo vienas… tikrai taip – labiausiai patikusių darbų, netgi skatinęs rimtai galvoti apie laidotuvių organizavimo verslą.
Deja, neišdrįsau. Ne tai, kad neišdrįsau – neturėjau kapitalo, pažinčių. Maniau, kad bus per sunku „pradėti nuo nulio”, ypač, kai šiame versle milžiniška konkurencija (juk girdėjote legendas apie „vagiamus” lavonus? Aš irgi!).
Kai žmonės ateidavo užsisakyti banketo, jie būdavo… netikri. Dažna nuotaka pilve „slėpė” vaiką – esminę santuokos priežastį, dažnas žmogus norėjo „gerai už pigiai” ir pan.
Atėję užsisakyti gedulingų pietų… būdavo tikri. Dauguma verkdavo. Pasakodavo apie žmogų, kurį prarado. Nedrąsiai, netekties iškankintais veidais domėdavosi kainomis ir „ko reikia”, dažnu atveju ir – kiek alkoholio padėti ant stalo.
Ir jei per banketus tekę net šokti su jubiliatais, tai per gedulingus pietus vyraudavo rimtis ir… bendrystė.
Šiandien vienas Facebook.com draugas paklausė, koks tikslas dalyvauti gedulinguose pietuose. Neva žmonės gėdos neturi, ne iš toli važiuoja ir trumpai būna, bet vis tiek eina paėsti.
Susimąsčiau. Ar nors vieni gedulingi pietūs, su kuriais teko dirbti, buvo… dėl paėdimo? Nemanau.
Pradėkime nuo laidojimo apeigų apskritai – Lietuvoje yra priimta, kad… Reikia ateiti liūdnu veidu ir sėdėti spoksant į karstą. O jei sugalvosi ką nors kam nors pasakyti, tai ten kažkaip labai tyliai, susigėdus, į kumštį. Kad net pelė nenugirstų.
Dėl to laidojimo namuose žmonės… nesikalba.
Pamenu atvejį, kai vadinamojoje „virtuvėlėje” ėmėmė apie kažką juokauti, kikenti ir tuoj pat „dorovingos” tetos atbėgo tildyti. Aš, aišku, nesakau, kad per šermenis reikia džiaugtis, bet lašas tikrų emocijų – net ir gerų – tikrai nieko nepablogintų. Nes ką jau ten ir pabloginsi?
Deja, nepriimta.
Laidojimas išvis yra… Siaubingiausias epizodas, dažnai pasibaigiantis artimųjų alpimais ir pan.
Ir štai čia… Ateina gedulingų pietų eilė. Žmonės susėda prie stalo, ima šypsotis, dalintis prisiminimais… Juoktis!
Teko matyti gedulingus pietus, kuriuose susirinkusieji dainavo, netgi ir „Ilgiausių metų”. Teko matyti tokių, kur stodavosi pasakoti apie velionį – visados ką nors smagaus – o kiti plodavo, antrindavo, kvatodavosi. Neišpasakyta šiluma ir palaikymas. Mažas atokvėpis po sunkių dviejų – trijų, dažnai bemiegių naktų.
Kaip šiandien pamenu jauną našlę, kuri atėjusi užsakyti gedulingų pietų nesustodama verkė… Trys vaikai, ilgi santuokos metai ir vyras, kurį rado… pasikorusį garaže.
Ji netikėjo, kad jis pasikorė. Sakė, kad kaip tik planavo atostogas ir tikrai nebūtų to daręs ten, kur gali rasti vaikai.
Jos skausmas buvo toks matomas, toks juntamas, toks didelis… Labai jos gailėjau.
Per šventes mes kartais įdėdavome į lėkštes… kavos pupelių. Suteikdavo žaismingumo, be to, salė kvepėdavo tiesiog nuostabiai.
Abejojau, ar tai tinkama gedulingiems pietums, bet… Nutarėme surizikuoti. Stalą padengėme labai santūriai, bet… Į kiekvieną lėkštę įbėrėme po kelias pupeles.
Prieinu jos aptarnauti, ji suima mane už rankos ir klausia: „Tai… Jūs jas įdėjote?”.
Nukaistu. Ką aš sau galvojau… Netinkama.
„Žinoma, galime tuoj pat nuimti,” – pasiūlau.
„Nereikia… Labai skaniai kvepia. Ačiū,” – nusišypso. Pirmą kartą per visą tą laiką, kiek teko ją matyti.
Tikiuosi, kad ji rado kitą vyrą ir šiandien jai skauda nors kiek mažiau. Taip pat tikiuosi, kad… mažos mūsų pastangos bent kiek palengvino tą sunkų kelią, kurį jai teko praeiti.
Taigi, kas yra gedulingi pietūs?
Tai yra… meilė.
Ir jei tau atrodo, kad ten einama paėsti… tau prie to stalo tiesiog ne vieta.
