Apie karus. Visus pralaimėtus

Skirmanto Tumelio pasakojimas apie daugiabučio gyventojų ir atvykėlio pykčius paskatino pagalvoti, kaip dažnai žmonės linkę pyktis. Nors pats p. Skirmantas šį įprotį siejo su totalitarinio mąstymo dominavimu, tačiau aš norėčiau išskirti dar vieną svarbų aspektą – karą. Namuose, gatvėse, teismuose ir kitose institucijose.

Karą, kuris tampa kasdienybe. Ir net siekiamybe. Nes žmonės nuo vaikystės mokomi kovoti – už savo teises, už Tėvynę, už darbo vietą, už geresnį atlyginimą ir t.t. ir pan.

Kovingumas šioje visuomenėje laikomas teigiama savybe – kovingas vyras apibūdinamas „veržliu”, „drasiu”, o moteris – „veiklia”, „emancipuota”.

Iš tikrųjų kovingumas yra bloga savybė. Nes gebėjimas kovoti ir kovingumas nėra tas pats. Gebėjimas kovoti tai – žinios ir įgūdžiai, kaip elgtis, kad pasiektum tam tikrų tikslų. Kovingumas tai – dvasinė būsena, kai žmogus ieško priežasčių kovoti. Ir kovoja nepriklausomai nuo to, kiek labai tas karas jam reikalingas.

Tačiau nūdienoje šie du skirtingi dalykai įgavo vienodą prasmę. Ir daugelis karų pradedami net negalvojant, ar jų galima išvengti.

Norą kovoti skatina tikėjimas, kad karai yra laimimi. Kad kažkas juos laimi. Kad tu gali juos laimėti. Dažnai žmonės tiki netgi tuo, kad kuo dažniau kovos, tuo dažniau pasieks pergalės. Bet… Ar yra toks karas, kurį kas nors tikrai laimi?

Aš tokio nežinau.

Kiekvienas karas – ar jis vyktų namie, teismo salėje ar mūšio lauke – pralaimimas. Šeimos nariai pralaimi gražius santykius, bylos šalys – galimybę susitarti ir išsaugoti normalius santykius, kariai – sveikatą ar gyvybes. Ten, kur karas, ten skausmas. O kur skausmas, nėra pergalės.

Nepriklausomai nuo to, kuriai iš kariaujančių pusių pavyksta pasiekti daugiau, abi pusės lieka pralaimėjusios, nes praradimai karo metu neišvengiami. Ir dažnai jie būna didesni už pasiektą pergalę.

Kaip pavyzdį galima panaudoti ir p. Skirmanto aprašytą situaciją, kai žmogus, užuot tiesiog taikiai susitaręs su daugiabučio gyventojais, įsivėlė į ilgą bei nemalonų konfliktą, turėjo aiškintis su policija, sugaišo begalę laiko ir dar neaišku, ar neturės didesnių neigiamų pasekmių (teoriškai įmanomas daugiabučio gyventojų ieškinys dėl jiems padarytos žalos ir pan.). Situacija, kuri galėjo baigtis per porą min., tęsėsi kone tris valandas, nes… pypinti, pykti, reikalauti keršto ir pan. atrodė priimtiniau, nei pasibelsti pas ką nors į duris ir paklausti, kokiu būdu būtų galima išvažiuoti iš kiemo. Neabejoju, kad tokie bendruomeniški kaimynai būtų greitai radę išeitį.

Tas pats diskursas dominuoja visuose karuose – tiek tuose, kurie vyksta namų virtuvėse, tiek tuose, kurie persikelia į teismų sales ar apkasus. Dažniausiai žmonės įsivaizduoja, kad gali laimėti, todėl, užuot pasirinkę derybas, renkasi kovą. Ir tik pasibaigus kovai supranta, kad ta pergalė ne tokia saldi, kaip tikėtąsi: verslininkai praranda partnerius, vyrai – žmonas, draugai – draugus, motinos – sūnus.

Karas baigiasi, o prarasti ryšiai ar net gyvybės nebeatkuriami. Pergalė pasimiršta. Karo pasekmės lieka.

Valstybių karas veidmainiškai aiškinamas kaip kuriantis naudą, nes esą po karo pakyla ekonomika, tačiau iš tikrųjų taip tik dirbtinai inicuojamas vienas iš ekonomikos ciklų – nuosmūkis, po ko natūraliai seka pakilimas. Ekonomistai patvirtins, kad ekonomika vystosi ciklais – pakilimas, nuosmūkis, pakilimas, nuosmūkis ir taip be galo. Toks ciklas yra natūralus, nes ekonomikai per daug įsibėgėjus žmonės tampa naiviais optimistais, išleidžiančiais daugiau, nei uždirba, perkančiais daiktus, kurių jiems nereikia ir t.t. Dar daugiau, valstybei klestint, atsiranda piktnaudžiavimas – vis daugiau žmonių ima gyventi iš valstybės paramos, reikia santykinai mažai pastangų, kad turėti komfortišką gyvenimą. To pasekoje ima „strigti” gamyba, paskolų grąžinimai, sumažėja vartojimas, valstybės biudžetas nebeišgali išmaitinti visų tinginių ir prasideda ekonominė krizė. Jos metu žmonės mobilizuojasi ir per kažkurį laiką vėl atkuriama ekonominė gerovė – prasideda pakilimo ciklas.

Karas paspartina nuosmūkį ir atitinkamai pakilimą, tačiau natūralus cikliškumas išlieka. Karas neatneša pakilimo visam laikui. Ekonomika neapgaunama. Žmonės žūva dėl trumpo sotesnio periodo, kuris šiaip ar taip ateitų po ekonominės krizės.

Išvados? Nėra tokio karo, kurį būtų galima laimėti. Visų karų pasekmės baisumu pranoksta pergalės saldumą. Ir tik begalinis žmonių kvailumas garbina kovingumą.