Ar mane vieną vargina ta nesibaigianti pompastika?
Tie idiotiški užrašai „laisvė”, lyg būčiau kokia infantilė, kuriai reikia trisdešimt kartų per dieną pasakyti, kad ji laisva – kitaip nesuprastų?
Ar man vienai įkyrėjo užrašai „Lietuvai – 100”, nors matematika šį skaičių paneigia?
O tos beprotiškos (nežinau, kaip kitaip pavadinti) ovacijos radus Nepriklausomybės atkūrimo aktą? Tautinės giesmės oro uoste, sutinkant atostogoms grįžtančius emigrantus?
Nesibaigianti retorika apie tai neva Lietuvos pilietybę reiktų dalinti kaip suvenyrą, kitaip emigrantams nebus motyvacijos grįžti čia – ko? Susitaisyti dantų ar pavalgyti baltos mišrainės?
Ir tuo pačiu visiškas abejingumas kasdien Lietuvoje gyvenantiems žmonėms ir jų reikalams…
Žiniasklaidoje trumpai sumirga pranešimai apie koncernų perkamas partijas ar prezidentes tulpes, apie eilinį kartą į naujas aukštumas keliamus mokesčius, apie papildomą motyvą negimdyti vaikų, nes dar kartą mažės išmokos šalyje, kur dažna mama turi palikti kūdikį ir grįžti į darbą, nes kitaip neišgyventų, apie užsieniečius baisiau nei Sibire kankinamus tiesiog… Vilniuje – už pinigus ir… Nieko.
Visa tai nustelbia eilinė pompastiška ir pigi dvasiškai, bet greičiausiai brangi finansiškai šimtmečio minėjimo reklama.
Nori nenori imi galvoti, kad Lietuva tampa tik… brangiu kurortu, paradoksaliai bandančiu sudominti turistus, bet ne užsieniečius, o… lietuvius, išsibarsčiusius po visą pasaulį, ir dar turinčius pinigų sumokėti už lėktuvo bilietus, brangų alų Vilniaus centre ir gal net vieną kitą grožio procedūrą.
Kurortinė Lietuva. Štai ką matyt bando pasakyti tie protingieji globalistai, vis kartojantys „Lietuva yra visur”, o tiksliau… Lietuva yra visiems, galintiems už ją susimokėti.
Ir tautiškos giesmės žodžiai „Brangi tu, mano graži Tėvyne” netikėtai įgauna naują prasmę.
Ir man šita pompastika užknisa. Be to aš puikiai žinau istoriją, ir mane dvigubai užknisai kai matau, kad Lietuvoje meluojama. Meluojama net smulkmenuose. Lietuvai nėra šimtas metų. 1918 vasario 16 nieko reikšmingo neįvyko. Grupelė niekieno nerinktų žmonių kažką paskelbė, na gerai ne kažką, bet tai buvo viso labo 1917 gruodžio 11 įvykių tąsa, ir pati Lietuvos Taryba tebuvo Vokietijos įrankis Antantės spaudimui. Naivu galvoti, kad paskelbus aktą automatiškai ir atsirado Lietuva. Na o kai Liudas Mažylis ėmė meluoti (taip!) girdi štai radau originalą, ir dar ėmė stebėtis kokie lietuvių istorikai, suprask mulkiai, kur jie ieškojo. Tai išvis buvau šokiruotas. Nuorašą skelbti originalu – 1918 metais kopijavimo aparatų gi nebuvo – yra stebėtinai įžulu. O kiek pomastikos, ir nieko liaudis priėmė, o juk tai neteisa.
Aš ne tik dėl 1918-02-16, bet ir dėl to, kad maždaug nuo 1940 iki 1991 m. Lietuvos Respublikos nebuvo, tik Lietuvos Tarybų Sąjunginė Respublika. O jei tai skaitosi, tai kodėl nesiskaito LDK, ATR ir pan.?