Kuo daugiau dirbu ir mažiau valgau, tuo esu laimingesnė. Ir paaiškinkite man, kaip tai suderinama su ta visa „positive thinking” ir „be calm” teorija, kuri sako, kad laimė tai – sėdėjimas po medžiu, valgant nektarinus?
llgai aš po tuo medžiu sėdėjau. Taip ilgai, kad iš nevilties vos „nesėdau” ant antidepresantų. O tada atsistojau ir nuėjau ieškotis įdomesnės veiklos, kurią radusi supratau, kad laimė – tai ne sėdėjimas po medžiu ir netgi ne kokteilio gurkšnojimas smėlėtam paplūdimyje. Laimė – darymas to, dėl ko gali savimi didžiuotis, atskleidimas tų savo savybių, kurios leidžia save gerbti ir gerai apie save galvoti.
Sėdėjimas po medžiu gali būti puiki terapija tingią šeštadienio popietę, bet kaip gyvenimo strategija – velniškai nevykusi.
Be to, laimės siekti nepadeda ir geriausi „sėdėjimo po medžiu” draugai – „negatyvių minčių nuvijimas” ar „galvojimas pozityviai”, nes tik pripažinus problemą prasideda sprendimo paieškos, o ir apskritai harmoninga asmenybė faktus turėtų vertinti protingai, o ne pernelyg optimistiškai.
Daugelio „gyvenimo guru” taip kritikuojamos „negatyvios mintys” dažnai yra ne kas kita kaip tam tikrų dirgiklių apmąstymas, vadinasi, ir sprendimo ieškojimas. Dėl to mane labai erzina, kai, vos paminėjus kažkokį diskomfortą, prasideda mokymai „galvoti pozityviai” ir „nuvyti blogas mintis”, kartais net tokiomis absurdiškomis „technikomis” kaip pvz. mintyse kartojant „draudžiu sau apie tai galvoti”. Kaip gi tai atrodo praktikoje?
Tarkim, žmogus gyvena vieno kambario bute. Trys mažamečiai, nuolatinis erzelis, neišsimiegojimas, privatumo stygius. Problema akivaizdi, tačiau tam, kad ją išspręsti, reikėtų pagalvoti – kokios galimybės įsigyti didesnį butą, kaip tai padaryti. Išsprendus šį klausimą gyvenimo kokybė stipriai pagerėtų, net jei sprendimo paieškos sukeltų streso bei nerimo. O galvojant „pozityviai” paprasčiau tiesiog ignoruoti šią nemalonią aplinkybę ir gyventi „pozityvumo” iliuzijoje su užslėptu vidiniu diskomfortu.
Štai tas esminis skirtumas tarp adekvataus ir „pozityvaus” mąstymo – adekvačiai problemos sprendžiamos, „pozityviai” į jas numojamama ranka ir apsimetama, kad jų nėra.
Nors daug kas sako, kad „laimė yra smegenyse”, tačiau smegenys apdoroja faktus, vertina situaciją ir daro išvadas. Jei gyvenimiškos aplinkybės nepalankios – smegenys siunčia signalą, kad „blogai” ir tik tų aplinkybių keitimas gali padėti pasiekti laimę ar bent kažkokį santykinį pasitenkinimą gyvenimu. Visa kita tėra pudra smegenims.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
O taip! Sutinku! Visas tas šiuolaikinis „pozityvumas” , „mąstymas pozityvia linkme” yra ne kas kita kaip tikrų tikriausias opiumas liaudžiai. Realybės užkalbėjimas pozityvumu gi yra savęs zombinimas.