„Kaip durnas, taip biednas. Kaip biednas, taip durnas”, – sako senovinė patarlė. Ir sunku su ja ginčytis, kai matai, kiek žmonių, sunkiai dirbančių, kad galėtų išmaitinti savo šeimas, tiki laisva mažmeninės maisto prekybos rinka Lietuvoje.
Parašiusi apie tai, kodėl kalafioro kainą lemia ne laisva rinka, sulaukiau nemažai kritikos ir net aiškinimų, kad… oligopolija irgi laisva rinka. Ir monopolija galbūt.
Vienas mano skaitytojų gana nuoširdžiai aiškino, jog:
„Oligo-, duo-, mono- ir visokie kitokie poliai tikrai nera laisvos rinkos antonimas. Pati Wikipedia duoda gera apibrezima: „rinka, kurioje dalyviai veikia be valstybės įsikišimo ir visi veiksmai joje remiasi dalyvių tarpusavio susitarimu. Teorinėje laisvojoje rinkoje gaminamų prekių kiekis, resursai ir administravimo būdas yra vystomas spontaniškai, dalyvaujant anoniminiams dalyviams – gamintojams ir vartotojams.“ Labai svarbus cia zodis „Teorinėje“. Taigi „laisva rinka“ yra absoliutus „ideal type“ (kalba netaisyta, – aut. past.)”.
Taigi, pasak šio mano skaitytojo, situacija, kai rinką valdo vienas ar keli stambūs subjektai, galima laikyti laisva rinka, nes neva tikrai laisva rinka esanti tik teorinė. Labai įdomi mintis. Ir negali sakyti, kad tokia jau kvaila. Bet neteisinga iš principo. Kodėl?
Laisvė nėra reliatyvi. Būtų pamišėliška sakyti, kad žmogus, sėdintis kalėjime, yra iš dalies laisvas, nes pvz. ir kiti žmonės nėra visiškai laisvi pasirinkti, ką valgyti arba kur keliauti. Juk Jūs manytumėte, kad taip kalbantis yra trenktas?
Tai kodėl tokie „išvedžiojimai” laikomi priimtinais, kalbant apie laisvą rinką? Atsakysiu – mitas, kuriuo patogu tikėti. Mitas, kad rinka veikia gerai, visi yra laisvi, visi gali pirkti ar parduoti, ką nori, laissez-faire.
Tačiau tikroji laisva rinka yra siekiamybė, o ne realybė. Ir nieko nėra pavojingiau už tikėjimą, kad viskas veikia gerai ir nieko keisti nebereikia. O dalis žmonių tiki, kad net kalbėti apie kažkokius pokyčius yra ydinga. Nes juk laisva rinka.
Minėtas mano skaitytojas suformavo protingą klausimą:
„ar rinka yra pakankamai laisva, kad Maximu siuloma mazmenine kalafijoru kaina yra pati maziausia uz kuria kam nors apsimoka juos parduoti?”
Šitas klausimas vertas atsakymo. O atsakymas yra „ne„. Kodėl? Oligopolijos ir monopolijos (ir visos kitos -polijos) esti skirtingo intensyvumo, dydžio, reikšmės.
Tam, kad tam tikra rinka būtų pripažinta monopolija ar oligopolija, net nebūtina, kad tam tikri polininkai užimtų 90 ar daugiau proc. rinkos. Daugeliu atveju laikoma, kad pvz. 40 proc. rinkos sukoncentravimas „vienose rankose” jau yra pakankamas pripažinti tam tikrą sektorių mono- ar oligopoliniu,
Tuo metu keli didieji prekybos centrai užima net ne 40, 50 ar 60 proc. rinkos. Jie užima apie 90 ar net daugiau procentų mažmeninės maisto prekybos rinkos. Ir jie daro įtaką ne tik vartotojams. Būdami didžiausiais supirkėjais ir realizuotojais, jie daro įtaką ir gamintojams, tiekėjams – šie turi sutikti su prekybos tinklų siūlomomis sąlygomis, kad galėtų realizuoti savo prekę. O tos sąlygos dažnai riboja galimybes parduoti prekes kitokiomis kainomis, kitais pardavimo kanalais ir t.t..
Taigi, apynasris veržiamas ne tik pirkėjams, bet ir gamintojams, kurie, siekdami išlaikyti pagrindinį realizavimo kanalą, negali arba gali tik su išlygomis naudotis kitais kanalais. Pasekmės? Laisvos rinkos dėsniai neveikia net iš dalies. Net mažiausia apimtimi. Kainas vienašališkai nustato keli didžiausi pardavėjai.
Ir nustato jas kokias nori, nes maistas yra ta prekė, be kurios žmogus negali gyventi. Galbūt galima pasirinkti nepirkti automobilio, buto ar naujų batų. Tačiau žmogus negali pasirinkti nepirkti maisto (nors kai kurie „laisvos rinkos” šalininkai siūlė būtent tai).
Taigi, kas nutinka, kai prekybininkai nustato labai aukštas maisto produktų kainas? Jie gauna labai aukštą pelną. Tuo tarpu vartotojai didžiąją dalį savo pajamų turi skirti šiai būtinąjai prekei ir dėl to kenčia jų gyvenimo kokybė kitose vartojimo srityse – laisvalaikio, sveikatos, asmens higienos ir pan.
Turbūt teko girdėti, kad būtent Lietuvos vartotojai yra vieni tų, kurie didžiąją dalį savo pajamų išleidžia… maistui? Nes pasirinkti nevalgyti neįmanoma. Ir jei žmogus turi rinktis, ar sotūs pietūs, ar nauji batai, tai jis, matyt, rinksis pietus.
Išvados? Lietuvoje neegzistuoja būtinųjų vartojimo prekių laisva rinka, nes tie patys prekybos centrų savininkai valdo ne tik maistą… jie dar valdo vaistus! Jūs tik pažiūrėkite – kiekvienas „padoresnis” prekybos centras turi savo vaistinę!
Taigi, keli didieji prekybininkai Jus gydo, šeria ir… sprendžia, kiek pinigų turėsite išleisti, kad būtumėte sotus ir sveikas.
Ir Jūs su jais nepasiginčysite, nes jokios laisvos maisto ar vaistų rinkos Lietuvoje nėra. Kaip nėra laisvos elektros energijos tiekimo rinkos. Ar laisvos dujų rinkos. Nėra tokių laisvų rinkų. Ir apskritai Lietuvoje mažai laisvų rinkų. Laisva rinka egzistuoja iš esmės tik labai specifiniuose, daugiausia su paslaugų teikimu susijusiuose sektoriuose (fotografai ir pan.). Visur kitur kainos nuleidžiamos iš oro, nes visą sektorių valdo viena ar kelios tvirtos rankos.
Ir dabar, kai jau atskleidžiau tą baisiąją paslaptį, kad laisva rinka tėra patogus mitas, kokie yra mano pasiūlymai?
Gana paprasti iš tikrųjų. Pirmiausia suprasti, kad vien tai, jog tam tikras prekes parduoda privatūs, o ne valstybiniai subjektai, jokiu būdu nereiškia, kad atitinkama rinka yra laisva. Kai kurie privatūs subjektai yra sutelkę tokią galią, kad faktiškai dominuoja net ir valstybės atžvilgiu.
Supratus tai, suvokti, kad Kokurencijos taryba ir panašios institucijos, kurios teoriškai turėtų palaikyti balansą tarp pirkėjo ir pardavėjo, ne visados geba tai daryti (bent jau Lietuvoje). Būtent dėl minėto galios sukoncentravimo tam tikrų privačių subjektų rankose. Ir todėl tik patys vartotojai gali išsireikalauti kažkokių pokyčių ir pvz. užuot permokėję už maistą išvažiuoti atostogų į Turkiją.
Siekti, kad rinka būtų teisinga, nėra gėda. O apsimesti, kad ji jau tokia, kvaila. Kiekvienas gėris reikalauja nuolatinio darbo. Tikėtis, kad, priėmus Konstituciją, rinka savaime taps sąžininga, yra neįtikėtinai naivu net ir tokios jaunos valstybės piliečiams.
Labai aciu jums uz issamu rasini apie laivaja rinka. Jums leidus pasidalinsiu:)
O kodėl galėčiau neleisti? 🙂 Tikslas juk ir yra, kad būtų skaitoma. Prašom.
Aš pasakysiu, kas oligopolijas/monopolijas sukuria: būtent visokie valstybės lygmens reguliavimai. Smulkūs pardavimai užsiraukė būtent dėl šušnies kišamų popierių. Tikėjimas, kad oligopolijas galima sutvarkyti per konkurencijos komisiją net yra žalingesnis nei spėjimas, kad rinka visiškai laisva. Čia tas pats kaip sudeginti namus aplinkui, kad ugnis neplistų. Pasakysiu kaip galima išspręsti problemą: tiesiog spausti tiesiogiai, nepirkti ar galvoti perkant. Tikėjimas komisijomis beprasmis, draudimai ir komisijų programos būtent tai kas leido įsitvirtinti oligopolijoms.
Netikite, turgeliai prie maksimų tėra tik kaštų nukėlimas, palaimintas valdžios. Sudėtingi mokėstiniai žaidimai ir apskaitų bei leidimų reikalavimai iš esmės eliminuoja mažesnius pardavėjus. Konkurencijos komisijos tik tokias naštas didina.
Galiu sutikti tik iš dalies. Nors aš pati pasisakau už administracinės naštos mažinimą, tačiau tikrai netikiu, kad visiškas reguliavimo nebuvimas turėtų neigiamos įtakos oligopolijoms. Greičiausiai atvirkščiai. Kodėl? Esame jauna valstybė ir po nepriklausomybės atkūrimo kaip grybų išdygo milijonierių su neaiškiu kapitalu (pvz. tie patys Numavičiai, Rakauskas – kas sunešė jiems turtus, kad išstatytų tokias imperijas?). Rinkas šie milijonieriai ėmė iš esmės – pristatė daugybę savo parduotuvių, kainas numušė iki dugno ir smulkios parduotuvėlės buvo priverstos užsidaryti. Kas tada? Jie pakėlė kainas ir gyvena toliau. Konkurencijos nebėra. Reziumė? Būtent reguliavimo nebuvimas, nesiaiškinimas, koks ten kapitalas, kaip dengiami kaštai ir pan., lėmė konkurencijos panaikinimą. Ir kuo mažiau reguliavimo, tuo jiems geriau. LLRI iš esmės yra šių visų oligarchų kalvė. Tai paklausykit, ką jie siūlo – griežtinti reguliavimą ar jį naikinti? 😉 Kita vertus, problema tikrai yra tokia, kad pvz. Maxima reguliuojama tokia pat apimtimi kaip pakelės kioskas su poros šimtų eurų per dieną apyvarta. Kioską tas reguliavimas „smaugia”, nes savininkas, kuris dažnai pats veža prekes, pats prekiauja, dar turi pildyti krūvą dokumentacijos naktimis. Tuo tarpu Maxima turi darbuotojus ir to administracinio krūvio net nejaučia. Taigi… Reguliavimo apimtis normaliai turėtų skirtis, atsižvelgiant į subjekto dydį. Su tuo sutinku.