Pastebėjau, kad internete – tiek socialiniuose tinkluose, tiek skaitytojų skiltyse virtualioje spaudoje – daugėja virkavimų, kaip blogai Lietuvoje gyventi.
Ir vaizdas niūrus kaip kokiais 1991 m. – žmonės neturi darbo (arba uždirba minimumą), ligoninėse maistas – siaubingas, pašalpos – per mažos ir t.t. ir pan. Jei gyveni užsienyje, tai gali ne juokais supanikuoti – dugnas! Afrika!
Kita vertus, jei gyveni Lietuvoje, tai matai, kad tos kalbos labai jau perspaustos – tiek MMA, tiek vidutinis darbo užmokestis nuosekliai auga, gatvėse gausu naujų ir apynaujų automobilių, 95 proc. gyventojų gyvena nuosavose būstuose, kavinėse ir restoranuose savaitgaliais sunku gauti laisvą staliuką, o visokios supermamytės pirkalioja vaikučiams brand’inius rūbelius už dešimtis eurų.
Taigi… Man kilo klausimas, kas čia gyvena alternatyvioje realybėje – aš ar virkautojai?
Ieškodama virkavimų priežasčių ėmiau stebėti, kas blogiausiai atsiliepia apie Lietuvą. Ir… Supratau, kad… emigrantai! Jei žmogus skundžiasi, kaip viskas Lietuvoje blogai, kaip visi ten už minimumus dirba, kokia ten valdžia neteisinga, koks aukštas skurdo lygis ir pan., tai 99 proc., kad jis gyvena Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ar JAV. Tikrai ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
Šis atradimas iš pradžių pribloškė – kas jums blogai, žmonės? Kuo jūs nepatenkinti, gyvendami už jūrų marių?
Atsakymas nėra paprastas, tačiau manau, kad man pavyko jį rasti.
Pirmiausia, reikia įvertinti, kas paprastai emigruoja – deja, ne sėkmingiausieji. Dažniausiai tai nerandantys darbo arba labai žemos kvalifikacijos, kaimiškose vietovėse ar mažuose miestuose gyvenantys žmonės. Tie, kuriems Lietuvoje užsidirbti buvo sudėtinga. Greičiausiai jų draugai ar pažįstami pasižymėjo panašiomis problemomis (žmonės bendrauja su panašiais į save).
Toks žmogus išvyko su įsitikinimu, kad Lietuvoje gyventi labai blogai, nors… gal jam tereikėjo emigruoti ne į Londoną, o į… Vilnių?
Na, įvyko kaip įvyko. Žmogus su tais neigiamais prisiminimais ir neįgyvendintais lūkesčiais išsikraustė gyventi į užsienį. O ten? O ten jis bendrauja su tokiais pat kaip jis – kuriems Lietuvoje nesisekė. Ir taip pradedamos kurti istorijos ar net legendos, kaip tėvynėje siaubinga.
Grįžus į Lietuvą vėlgi dažniausiai vykstama į savo gimtąjį kaimą, kuriame 50 proc. gyventojų neturi darbo bei yra stipriai priklausomi nuo alkoholio, ir preziumuojama, kad visa Lietuva atrodo būtent taip kaip koks nors Šiaulių ar Jurbarko rajonas.
O jei kas nors gyvena geriau, tai artimieji paprotina, kad va čia vaikai iš Anglijos padėjo ar tai šiaip koks aferistas. Išvyksta žmogus koks ir atvykęs – nusivylęs Lietuva ir joje klestinčiais vargais. Ir tyliai sau patenkintas, kad jis pasirinko teisingai – nors ir gaila senų tėvų, nors ir norėtųsi dažniau matyti draugus, bet… Lietuvoje gyventi neįmanoma.
Štai ši mintis labiausiai palaiko emigracijoje tėvynės besiilginčius žmones. Ir ši mintis yra atsakymas į klausimą, kodėl šis varguoliškų dainų žanras nepaprastai populiarus būtent tarp užsienyje gyvenančių lietuvaičių.
Tuo tarpu gyvenantieji Lietuvoje, ypač didmiesčiuose, žino, kad mažai kas uždirba minimumus ir kad gyvenimas eina geryn. Taip, čia ne Vokietija ar Anglija, bet oriai pragyventi įmanoma – ir mašiną nusipirkti, ir namus pasistatyti, ir vaikus į mokslus išleisti. Ir net vieną kitą pasaulio šalį pamatyti.
Taigi, mieli emigrantai, nebeverkite, kaip mums blogai čia gyventi. Mes patys geriau žinome.