Apie Lietuvą: tokią, kokia ji yra iš tikrųjų

Emigracija vėl auga. Tauta evakuojasi. Iš žemių, kurias prieš 26 m. plikomis rankomis išplėšė iš rusų.

Regis tik tam, kad galėtų iš čia pabėgti.

Kažkaip paradoksalu, kad, valdant rusams, mes kovojome už teisę gyventi savo šalyje pagal savo taisykles, tačiau valdant pačių demokratiškai išrinktiems atstovams kovojame už teisę išvykti gyventi kitur.

Nes dabar madinga galvoti, kad teisė susikrauti lagaminus ir pabėgti yra laisvė. Nors aš vis dar tikiu, kad laisvė – gyventi savo šalyje, pagal savo taisykles ir sąžinę. Būtent tai, dėl ko varėme okupantus lauk. Ir tai, ko negavę, bėgame patys.

Kas nutiko šiai tautai, kad iš didvyrių tapo bėgliais? Nieko nenutiko.

Tas ir blogiausia, kad nieko nenutiko. Tai, kas buvo „prie ruso„, sėkmingai liko „prie Briuselio„: socialinė nelygybė, skurdas, empatijos stoka, nepagarba vieni kitiems ir taip – žymusis alkoholizmas, kuris daugeliui kelia juoką, nors dėl jo kasmet žūva daugybė žmonių, vaikai auga be priežiūros, prarandama daug protų ir rankų.

Gini indeksas rodo socialinę nelygybę. Bent jau šiuo klausimu Lietuva stipriai lenkia ES.
Gini indeksas rodo socialinę nelygybę. Bent jau šiuo klausimu Lietuva stipriai lenkia ES.

Nors ekonominė situacija toli gražu nėra tokia džiuginanti kaip bandoma pateikti ir augantis darbo užmokesčio vidurkis de facto reiškia augančią socialinę nelygybę, aš linkusi manyti, kad tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nebenori gyventi savo šalyje, šalia savo tėvų ir draugų.

Taigi, kas veja mus iš savo sunkiai atkovotų žemių?

Pirmiausia empatijos stoka, kuri Lietuvoje visuotinė ir labai teigiamai vertinama. Kažkoks tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra vieni mažiausiai empatiškų žmonių pasaulyje. Ir tas matyti – net kalbant apie įvykius, kurie turėtų sukrėsti ir suvienyti, garsiau skamba ne užuojautos, o keršto natos, pvz. visuomenėje nuaidėjus skandalui apie patėvio į kiemą išmestą vaiką, dominavo sadistiniai svarstymai, ką reikėtų padaryti motinai arba patėviui.

Kaskart, kai nutinka kažkas blogo, lietuviai atrodo kaip kokie kukluksklano atstovai, atėję sudeginti blogiečių. Net labai nesigilinant, kas tie blogiečiai. Nes pats deginimas yra pramoga. Ir užtat kažkas blogo yra įdomiau, nei kažkas gero.

Visiškas empatijos nebuvimas pastebimas ir kitose gyvenimo srityse – kalbant apie kalinius, dauguma norėtų laikyti juos surakintus grandinėmis, iki kaklo panardintus lediniame vandenyje. Nepaisant to, kad tik maža dalis atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteisti už smurtinio pobūdžio nusikaltimus.

Lygiai taip pat abejingai žiūrima ir į skurdo problemą – netekti darbo ar pajamų, bankrutuoti, neišgalėti atsiskaityti Lietuvoje yra nusikaltimas, kurį padarę nusipelno visokeriopo pasmerkimo.

Man sveiku protu nesuvokiamą situaciją, kai skolininkės daiktai buvo mėtomi pro penkto aukšto langą, dauguma interneto komentatorių vertino teigiamai, aiškindami, kad jei jau prasiskolinai, tai turi susitaikyti su viskuo. Greičiausiai net ir tuo, jei tave patį išmes pro langą.

Gretimame bute klykiantys vaikai yra problema nebent dėl to, kad trukdo miegoti, bet ne dėl to, kad prieš juos smurtaujama.

Ir būtent šis visuotinis empatijos stygius, visuotinis pyktis ant visų ir dėl visko aiškiausiai rodo, kad Lietuva vis dar gyvena okupacijos sąlygomis.

Nejautrumas yra gynybinė reakcija nuo aplink vykstančio neteisingumo. Kai žmogus jaučiasi bevertis, kai žino, kad jis ir jo artimieji nėra saugūs, jis primityviai stengiasi prisitaikyti – nesikišti į kitų reikalus, niekam neužkliūti, su niekuo per daug nesuartėti. Būtent taip gyvena žmonės Šiaurės Korėjoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Taip gyvena ir Lietuvoje. Diena iš dienos tiesiog stengdamiesi išlikti ir „neapsisunkinti“ galvos svetimais vargais. Nes ir savieji – vos pakeliami.

Tam, kad galėtum kažkuo pasidalyti, visų pirma turi turėti tai pats. Dauguma Lietuvos gyventojų neturi kuo pasidalinti, nes patys gyvena finansiniame arba dvasiniame skurde.

Glaudžiai susijusi su empatijos stoka ir nepagarba vieni kitiems. Nepagarbus elgesys yra toks pat visuotinas ir toleruojamas kaip empatijos stoka. Lietuvoje įprasta darbuotojas vadinti „mergaitėmis„, kęsti pakeltą darbdavio toną ar įžeidžiančias replikas.

Girdėjau, kad vienos didžiausių Lietuvos įmonių pagrindinis akcininkas atvirai giriasi apie savo darbuotojus žinantis viską. Ir jo darbuotojams tai neatrodo problema.

Nes Lietuvoje žmogus vertas tiek kiek jis turi pinigų ar įtakos. Ir jei jis ko nors stokoja, tai su juo galima elgtis kaip su antrarūšiu.

Būtent todėl „eilinis“ žmogus, nuėjęs į „eilinę“ lietuvišką įstaigą, turi penkis kartus nusilenkti, septynis kartus paprašyti, sugrįžti dar tris kartus dėl tos įstaigos darbuotojų nekompetencijos ir jų už tai atsiprašyti.

Nes jeigu tau reikia, tai tu turi nusižeminti.

Korupcija ir protekcionizmas yra kitos to paties medžio šakos. Dauguma prisitaikiusiųjų prie primityvios sistemos žino, kaip svarbu turėti „teisingų“ draugų ir „teisingą“ darbą. Užtat stengiasi žūtbūt įlisti į „teisingą“ vietą bei įtaisyti ten savo artimuosius.

Mūsų nestebina vienodos pavardės teismuose, prokuratūroje, savivaldybėje ir kitose iš biudžeto išlaikomose įstaigose. Mūsų nestebina, kad atskiros institucijos tapusios atskirų partijų bastionais.

Mums įprasta, kad visi reikalai tvarkomi per „savus“ ir užtat niekas nesidrovi nubėgti pas draugą/kaimyną/bendrapartietį, kad jis padėtų jo vaikui įstoti, išlaikyti kokį nors egzaminą ar laimėti kokį nors kokursą. O po to garsiai svajoti, kad jaunoji karta tai jau kitokia. Nors išties tėvus keičia vaikai, o vaikus – anūkai. Iš sovietų išmoktos pamokos sėkmingai perduodamos iš kartos į kartą.

Liustracijos buvo išvengta tam, kad valstybės valdyme galėtų likti tie patys, kurie ją valdė iki 1990 m. Ir nors valstybė pasikeitė, bet valdančiųjų požiūris ir įpročiai liko tie patys.

Na, ir alkoholizmas – vienintelė paguoda tiems, kurie neturi proto ar galimybių išvykti. Problema ir kartu jos sprendimas. Maras, kuris žudo tautą, tačiau vien kalbos apie jo pažabojimą kelia revoliucijas.

Man neteko girdėti, kad lietuviai aršiai kovotų už vaikų teises, didesnes algas, mažesnius mokesčius, pagarbų elgesį viešajame sektoriuje ar kitais svarbiais klausimais, tačiau užtenka paminėti, kad bus sunkiau prasigerti ir tauta pasiunta.

Nes gyventi kaip Skandinavijoje gal ir norėtųsi, tačiau suvokiant, kaip tai menkai realu, svarbiau, kad prisigerti būtų galima lietuviškai.

Tokia yra Lietuva, kurią labai sunku mėgti ir iš kurios labai norisi išvykti. Ir tik viltis, kad ji gali būti kitokia, sulaiko mane nuo šio sprendimo.

Kol kas.

lithuania__s_countryside_by_marinellaa-d3kfb94

 

19 atsakymų į “Apie Lietuvą: tokią, kokia ji yra iš tikrųjų”

  1. Kažkaip visi tik rašo apie pasekmes – „Bėga lietuviai iš Lietuvos, nes sunku gyventi, valdžia bloga ir t. t.“
    O kur yra aptariamos viso to priežastys? Kodėl mūsų oficiali (iš valstybės biudžeto finansuojama žiniasklaida) nesugeba aprašyti kokių veiksmų turėtų imtis valdžia, kad lietuviams būtų lengviau savo žemėje? Nenoriu čia ilgai moralizuoti, tiesiog įsivaizduokite kaip būtų šaunu jei turėtume tokį Valstybės vadovą kaip Viktoras Orbanas. Pasiskaitykite apie jo priimtus teisės aktus – http://kulgrinda.lt/1635/orbano-ir-partijos-fidesz-vaidmuo-dabartineje-vengrijoje/

    1. Apie žiniasklaidą aš irgi esu rašiusi. Ir kadangi ji iš esmės vykdo politinius bei kitokius užsakymus, tai ir rašo tai, ką jai nurodyta parašyti.

  2. Šimtus kartų girdėta, nieko tokio ir 101 kartą paskaityti tuos gailestingumo mergelės rypavimus. Visi delfiai kas 5 straipsnį tokį turi. Nieko naujo.
    Vat tik būtų smagu, kaip 101 kartą rašantys (čia bendrai paėmus) apie tai, kas yra (dažniausiai patirštindami spalvas), imtu ir pasiūlytų konkretų bent vieną sprendimą. 🙂 Bent sprendimo griaučius, ar kokią viziją.
    Labai puikiai pamenu kaip kokiais 5 postais žemiau Lidžita džiaugėsi kaip Lietuva nubalsavo už „pasikeitimus“ ir pagaliau išgrūdo jos taip nemėgiamus konservatorius. Tik pasigendu kažkaip džiugesio kupinų straipsnių apie naujojo, PASIKEITUSIO seimo darbus. Ar čia 100 dienų nekritikos celibatas užėjo?

    1. Manote, kad vienas žmogus gali imti ir sugalvoti, kaip išspręsti visas valstybės problemas? Ačiū už pasitikėjimo mandatą, bet nesijaučiu pajėgi pateisinti lūkesčių.
      O dėl antro, tai kol kas nėra kuo džiaugtis, atitinkamai ir nesidžiaugiu. Ir vis tiek LVŽS man priimtiniau nei TS-LKD.

      1. Aš ir netaikau to vienam žmogui. Juk rašiau – bendrai paėmus, tad taikau tam 101 kurie rašo tai, kaip čia dabar yra blogai Lietuvoje ir kaip dėl to liūdna ir liūdna ir liūdna. Beje, 90% taip kalba (tiksliau – skundžiasi, virkauja, rypauja) žmonės, kurie tikrai nėra prasčiausioje socialinėje padėtyje. O neretai net sėdintys ir aukštesnėje nei vidurinioji, klasėje (pvz. turi 2 aukštų nuosavą namą netoli Vilniaus). Ir rypauja apie tai, kad, kodėl mes sėdėję šiknoje 50 metų, per kuriuos ne tai, kad stagnavome, bet dar ir nuėjome turbūt porą žingsniu atgal, nesugebame pasivyti ir aplenkti per 25???? Ir dar tai palydima graudulingu KODĖĖĖĖĖLLL??? 🙂 Tiesa kai užduodu klausimą, kodėl nevažiuoji į Kaliningradą, nes pašte vaikšto pakvietimai, sulaukiu atsakymo – bl, o kas jei vis tik ten ne geriau? 🙂

        1. Esmė ne kas buvo 50 m. O kas vyksta paskutinius 26 m. Ir jei manote, kad tikrai vyksta progresas, tai drįstu įtarti, kad disponuojate per mažu informacijos kiekiu.

          1. Kad galima būtų kalbėti apie tai, kas vyksta paskutinius 26 metus, reikia visų pirma atsitiesti už išprievartautus, gulaguose užšalusius, vagonais išvežiotus 50 metų.
            Štai sąrašas:
            https://lt.wikipedia.org/wiki/Taryb%C5%B3_S%C4%85junga
            Gal teiksitės išvardinti sėkmingiausiai po 50 metų atsitiesusias šalis eilės tvarka nuo sėkmingiausios iki ne taip sėkmingai pasitempusių?
            Bus labai įdomu perskaityti, į kurią pusę stagnavo ar tuo labiau regresavo Lietuva anot Jūsų?

          2. Mano manymu, tai – beveik visos, nes, žinote, visas tas blogybes, kurias čia minite patyrė ir Latvija, Estija, Lenkija, dalis Vokietijos. Pasižvalgykite.

          3. Ir kaip galima vaidinant tokią supratingą, graudulingą ir sielvartingą, pasakyti, kad „beveik visos“, o išvardinti pirmas 4 šalis iš kurių pusė buvo IŠ DALIES OKUPUOTOS.
            Tęskime toliau.
            Kaip manote, kuri Vokietijos dalis sukasi sėkmingiau? Ar ta kuri atsitiesė nuo karo su Ruso pagalba ar ta kuri atsitiesė nuo karo be Ruso pagalbos?
            Ir dar toks priminimas – tai vis tik kurioje vietoje stovi Lietuva? Nes prieš tai sakėte, kad Lietuva ką jau ką daro, bet tikrai ne progresuoja paskutinius 26 metus? Vadinasi ji visų šalių uodegoje stovi?

          4. Tai pasirinkite pats informacijos ir įvertinkite, kur ji stovi.

          5. Lygindama Lietuvą su Lenkija ir Rytų Vokietija, stipriai klystate ir nežinau ar sąmoningai nutylite faktus kaip kokia vatnikė, ar tiesiog tirštinat spalvas ir specialiai nežinote ir nenorite žinoti istorijos. Tiek Lenkija tiek VDR nors ir pateko į SSRS įtakos zoną, nebuvo okupuotas, SSRS jų nevaldė tiesiogiai, joms nereikėjo klausti Maksvos kiekvieno leidimo, turėjo savo biudžetus ir nepildė SSRS biudžeto, turėjo savo valiutas, savo sienų kontrolę, net žemėlapiuose buvo žymimos kaip atskiros teritorijos, o ne SSRS teritorija, neprimetinėjo savo kalbos ir kultūros, architektūros, dėl ko daugelis liberalizacijos procesų atėjo daug ankščiau, į demokratiją buvo žengta su šiokiu tokiu kraičiu, kaip jau minėjau, savo sienų kontrole, savo biudžetu, savo valiuta, savom institucijom, be blokadų ir kitų SSRS trukdymų lyginant su tuo ką išdarinėjo su Baltijos valstybėmis. VDR išviso susijungė su ekonomiškai labai stipria VFR, kuri labai daug investavo į Vokietijų ekonominį ir infrastruktūrinį susivienijimą, bet net ir dabar skirtumai matomi tarp vakarų ir rytų vokietijos, ir vidutiniai atlyginimai daug didesni vakarų vokietijos regionuose… Kai tuo tarpu Baltijos valstybės neturėjo tokios laisvės ir žengė į nepriklausomybę ir demokratiją su niekuo, tuo ką turėjo Lenkija ir tuo labiau VDR. Tai ar tikrai Lenkija ir dalis Vokietijos patyrė tą patį? 🙂

          6. Patyrė ne visai tą patį, bet labai panašius procesus. O šiaip aklų matyti nepriversi. Norite tikėti, kad dėl visko kalta SSRS – tikėkite. Galėsite tą patį ir anūkams pasakoti. „Praėjo jau 70 m., bet dėl to, kad SSRS buvo okupavusi Lietuvą iki 1990 m. (toliau pasirinkti pagal situaciją)“. Gerai turėti kaltų išorėje.

        2. Jei jūs sau leidžiate sulyginti Baltijos šalių okupaciją su Lenkijos Liaudies Respublika ir Vokietijos Demokratine Respublika, ir dar teigti kad patyrė ne visai tą patį, bet labai panašius procesus, nors iš tikro nei labai, nei panašius, ir iš tikro šitas valstybes reiktų lyginti su SSRS kaip vienetu, o ne okupuotais regionais, tai aš nesigilinęs sakau, kad taip, dėl visko kalta SSRS, ir gera turėti priešą iš šalies, na nes kam man gilintis ir suprasti kame iš tikro šaknys, ir taip atrodau protingas. Kaip pati sakėte, aklų matyti nepriversi.

          1:1.

  3. Dėkoju autorei už išsamų esamos situacijos Lietuvoje aprašymą. Jūsų straipsnis labai reikalingas tiems, kurie mato esamą situaciją taip kaip aprašyta straipsnyje. Tai jiems suteikia stiprybės, vilties, pažadina prasmingiems darbams dėl šalia esančių, padeda išlikti GYVU ŽMOGUMI. Dėkoju už GYVYBĖS ELIKSYRĄ.

  4. 25 metai chaoso ir destrukcijos, netgi sąmoningos destrukcijos (prisiminkite EBSW, Mažeikių naftą, Leo, LNG terminalą) tad ko stebėtis? Tokie ir rezultatai, žmonės mato ir supranta. Vilties kad šalies valdymas keisis į gerą mažėja. Tad ir išvažiuoja, žmonės nori gero gyvenimo jau dabar. Aš dar prisimenu kaip 1989-90 metais mums politikai sakė, kad po 5-10 metų gyvensime kaip Švedijoje. Kur tas gyvenimas? Na, taip kai kas gyvena kaip Švedijoje, ten emigravęs…
    Kol nebus Lietuvoje socialistų ir komunistų partijų, kurie čia kurs socializmą (tikrą socializmą) tol nieko nebus. Nėra idealistinių partijų, nėra idealistinių partijų norinčių pakeisti esamą situacija. Koks paradoksas, Lietuvoje socializmas prakeiktas, o dešimtys tūkstančių lietuvių emigravo į Skandinavijos šalis, kur tikrų tikriausias socializmas. Kur net vaikus atiminėja iš tėvų, jei jie nemoka jų auginti. Ir aš pilnai pritariu Norvegijos Barnevernet tarnybai, jau geriau vaikus atiduoti lesbijiečių šeimai, nei skandinti šulinyje ar išvietėje (ir taip Lietuvoje yra buvę).

  5. Ne vien dstrukcija.o V.Lansbergio ir jo gaujos zemes perkelimo istatymas!!!Tai jau grynai kriminalinis nusikaltimas,kai istatymiskai iteisinamas turto atemimas.Ta zeme kuri buvo nieko neverta tais laikais,buvo atiduodama paveldetojams ar savininkams be jokiu trukdziu,o apie Vilniu,kauna,klaipeda,pajuri,paezeres,cia jau vyko persikelimai.Ir aisku bet kas negalejo persikelti tiktai gaugos nariai.“Daktariniam“ir visokiem“Tulpiniams“dar toli iki tod gaujos.Ir vinas dalykas,kada tavo turta atima koks banditas su pistoletu ir visai kitas kai taip daro politines gaujos nariai Lietuvos Valstybes vardu…O del vaiku atidavimo lesbijietems,nezinau.Gal vaikai paauge prakeiks juos,kad nebuvo nuslandinti,o atiduoti lesbijietems.Kazkodel vaiko noro nepildymas tai jau smurtas,o kad vaika atiduoda lesbijieciu ar pederastu porai nepaklause nori jis to ar ne,tai cia nesmurtas.Rodosi jus visi issilavine zmones,o rasote cia kaip nevisprociai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *