Apie nemokamą žiniasklaidą, neįgalią visuomenę ir pasiutpolkę šokančią valdžią – su Nepriklausomybės diena!

Jau kuris laikas turime nemokamą žiniasklaidą, kas ilgą laiką man, kaip manau ir daugeliui, atrodė puikus modernios visuomenės pasiekimas. Geras dešimtmetis pinigus spausdintam laikraščiui „mėto” tik pensininkai, o jaunimas visas naujienas persiskaito 15min.lt, delfi.lt ar alfa.lt. Ir ši tendencija ne tik Lietuvoje – spauda tapo nemokama iš esmės visame civilizuotame pasaulyje.

Kita vertus, nors manau, kad šios išvados tinka ir pasaulio mastu, paanalizuosiu, kaip nemokama spauda paveikė visuomenės gyvenimą Lietuvoje.

Pirmiausia, žurnalisto profesija prarado (ekonominę) vertę – minučių intervalais naujus straipsnius „kepantys” interneto portalai ėmė darbinti visus, kurie moka bent kiek rašyti (ir nesitiki didelės algos). Nes tam, kad išliktų, turi taupyti. Tiems, kurie moka bent kiek rašyti ir nesitiki didelės algos, o, be to, dar turi prirašyti n skirtingų straipsnių, nelieka nei laiko, nei noro užsiimti tikrąja žurnalistika – dažniausiai jie grafomanauja apie Bunkės šukuosenas, Katažinos sukneles ir Merūno vaikus.

Spaudoje „atšvenčiami” visų zviozdų gimtadieniai, vardadieniai, vestuvės ir skyrybos. Turinys plečiasi, bet kokybė traukiasi.

Tokia situacija turbūt teoriškai turėtų netenkinti minėtų portalų valdytojų, bet… iš tikrųjų dar ir kaip tenkina. Kai žiniasklaida yra nemokama (t.y. vartotojas už ją nemoka), už ją turi sumokėti kažkas kitas. Ir dažniausiai tai… Reklamų ar straipsnių užsakovai, t.y. įtakingi verslininkai, politikai, visuomenės veikėjai. Žmonės kuriems reikia tik vienpusio viešumo ir kurie tikrai nepakęstų tiriamosios žurnalistikos apie jų nelegaliai susikrautus kapitalus ar išnaudotojiškas sąlygas įmonėse.

To pasekoje žiniasklaidos atstovas, norėdamas išlaikyti „klientą„, turi susilaikyti nuo informacijos, kuri atitinkamam klientui nenaudinga. Skaitytojo smegenys „marinuojamos” Numavičiaus vestuvių nuotraukomis, nesidomint, kaip tas Numavičius tapo Numavičiumi. Galų gale skaitytojas įpranta skaityti apie nieką ir nebeskirti to, kas svarbu nuo to, kas nereikšminga.

Principas paprastas – jei tu nemoki už tai, ką skaitai, už tave sumoka kažkas kitas. Ir tas kažkas kitas nusprendžia, ką tu skaitysi.

Nutarusi nebemokėti žiniasklaidai, visuomenė netyčia atsisakė „ketvirtosios valdžios” – tos, kuri mato ir kalba už publiką, kuri informuoja, kelia klausimus ir… revoliucijas.

Ilgą laiką būtent spauda buvo tai, kas išjudindavo žmones pakeisti neteisingus dalykus į teisingus. Dabar žiniasklaida nieko nebejudina. O pavieniai nesėkmingi atvejai nugula į internetinius archyvus.

Nežinodama visuomenė yra neįgali. O įpratusi nežinoti nemoka naudotis aukso vertės informacija netgi tada, kai ji brukama į dantis tokių aukso vertės žurnalistų kaip Vilma Danauskienė.

Ar įmanoma, kad 1990 m. kovą visuomenė būtų leidusi likti poste Ministrui Pirmininkui, kuris akivaizdžiai spjovė tai visuomenei į veidą? Manau, kad ne. Tada žmonės buvo pasiruošę savo krauju ginti vertybes, kurias viešino ir deklaravo atsakinga žiniasklaida – kviečianti į Nepriklausomybę, skaidrumą, laisvą ir atsakingą gyvenimą.

Praėjo pernelyg trumpas laikas, kad tos vertybės įaugtų į kraują ir žiniasklaidai nutilus apie tai dauguma pamiršo, kuo skiriasi geras politikas nuo blogo, kuo skiriasi tas, kuris tarnauja tautai nuo to, kuris valdo tautą.

Šią ypatingą dieną mano širdis srūva krauju, kad gyvenu visuomenėje, kuri valdoma, ir, kas baisiausia, to net nesupranta. O suprasti neturint stiprios bei įtakingos ketvirtosios valdžios – beveik neįmanoma. Nes daugelis dalykų, kurie turėtų būti žinomi, lieka paslaptimi. O pavieniai atvejai, kad ir kokie baisūs, tinkamai neįvertinami prie Bunkių ir Katažynų pripratusiam skaitytojui, kuriam korumpuota vyriausybė tėra… eilinis interneto purslas. Ir kuris nesusimąstys apie to svarbą tol, kol pats netaps kokios nors valstybinės machinacijos auka. Nes tos machinacijos vyksta visur – pradedant teismais ir baigiant eilinėmis įstaigėlėmis, su kuriomis dažnam tenka susidurti.

Neskaidri valdžia šoka pasiutpolkę, kol tuo tarpu neįgali visuomenė skaito nemokamą žiniasklaidą apie nieką.

Nepriklausomybės dienos proga linkiu mums stiprios, įtakingos ir žinoma – mokamos – žiniasklaidos, kuri stebėtų, kalbėtų ir padėtų mums eiti ten, kur esame nutarę – į laisvą, drąsų ir skaidrų gyvenimą. Į visuomenę, kurioje nėra baimės.

Su Nepriklausomybe, mano skaitytojai!