Apie sveikus vaikus… auginamus nesveikos visuomenės

Praeitas mano įrašas buvo apie tai, ko siekiama gujant mokytojus iš mokyklų. Po to įrašo susilaukiau ne vienos mokytojos padėkos.

Ir štai – nepraėjus nė menesiui Lietuvos visuomenė gali pati įsitikinti, kaip atrodo kasdienė mokytojo duona.

Aš negaliu sakyti, kad mane nustebino įrašo turinys, nes jau kuris laikas iš įvairiausių mokytojų girdžiu, kad jie… bijo eiti į pamokas. Natūraliai. Mokytojai bijo mokinių. Mokinių tėvų. Mokyklos vadovybės. Visko, ko tik įmanoma bijoti.

Jų pirminis tikslas yra išgyventi dieną neaprėktiems, neapspjaudytiems, neapstumdytiems ir neišjuoktiems – dažniausiai taip, deja, nepavyksta.

Ir netgi po šio įrašo spauda puolė raminti, kad mergaitė serganti rimta psichikos liga. Bet… Kuo serga kiti vaikai klasėje? Kuo serga tie, kurie skandavo „šliūcha„, kėlė kojas ant stalo, juokėsi ir pan.?

Ar mes tikrai manome, kad tol, kol mokytojui fiziškai neduodama į galvą, viskas yra gerai?

Kodėl auga karta, kuri nepasižymi atjauta, padorumu, elementaria… kutūra?

Greičiausiai todėl, kad vaikai yra atspindys to, ką mato visuomenėje – nei daugiau, nei mažiau.

Jie nepasižymi jokiomis stebuklingomis prigimtinėmis savybėmis, leidžiančiomis intuityviai skirti, kas yra gerai, kas blogai, kaip reikia daryti.

Suaugusiojo ir vaiko santykis daugelį amžių buvo kaip meistro ir mokinio. Ir meistru buvo būtent suaugusysis. Tas, kuris turi žinių, ir gali jas perduoti.

XX a. pabaigoje ir ypač XXI a. pradžioje šis santykis apverstas aukštyn kojomis – vis dažniau apie vaiką imama kalbėti kaip apie meistrą, o apie tėvus, auklėtojus, mokytojus kaip apie… mokinį.

Ko gi gali išmokyti tas, kuris pats nieko nemoka? Teisingai – nieko.

Tačiau ideologija, verčianti suaugusiuosius infantiliais, yra naudinga dabartinei politikai. Politikams, verslo atstovams lengviausia manipuliuoti tokiais žmonėmis, kurie jaučiasi kvailesni už penktoką (ką ten penktoką – darželinuką). Kurie neturi valios ir galimybių patys auklėti savo vaikus, įdiegti jiems kažkokią pažiūrų sistemą.

Tuo tarpu vaikai, auginami infantilų, taip pat neturi galimybių užaugti padoriomis asmenybėmis – jie nemato pavyzdžio.

Ir štai tokie vaikai eina į mokyklas. Spjaudo į mokytojus. Kitus mokinius. Smurtauja. Svaiginasi. Girti kalba priešais TV kameras.

O tuo metu atbukintas suaugusiųjų choras gieda, kaip jie pakeis pasaulį. Kaip kvailių auginami vaikai nuveiks kažką protingo.

Tuo tarpu iš tikrųjų jaunoji karta auga žvėrimis – be meilės, moralės ir autoritetų, be jokių orientyrų ir objektyvios tikrovės.

Šeima kaip tokia naikinama. Žmogaus lytinė, socialinė tapatybė naikinama. Ištikimybė idealams… Apie tai niekas jau ir nebekalba, nes svarbu gerai uždirbti.

Karta, kuri lanko darželius, greičiausiai nebežinos, kuo skiriasi berniukas nuo mergaitės ir mama nuo tėčio. Ši karta auginama fikcija, kad pasaulyje nėra nieko objektyvaus – net lytis gali keistis kas dieną.

Taigi, kokias atramas, kokias tiesas, kokį tikėjimą turi auganti karta?

Deja, vienintelis jų tikėjimas yra pinigai. Pinigai, dėl kurių jie vergaus bet kam, kas tik jų pasiūlys.

Dėl ko jie praras šeimas, artimuosius, laisvalaikį, sveikatą ir net… Protą. Jei tik bus jo įgyję.

Nes pasaulio koncepcija negali būti orientuota į perkamąją galią. Visuomenės negali vienyti noras kuo daugiau uždirbti.

Dalykai, kurie vienija visuomenę, kurie suteikia stuburą ir padeda siekti idealų, yra fundamentalūs ir pinigais nevertinami. Tai – padorumas, meilė, atjauta, idėjos, protas.

Žmogaus gyvenimas normaliai turi suktis apie tai, ką jis veikia ir ko iš to tikisi, o ne apie tai, kiek uždirba ir kam tai ketina išleisti.

Socialinę bendruomenę, tą pačią šeimą, kuri savo esme yra minimaliausia socialinė bendruomenė, apjungia bendri interesai ir vizijos. Vieninteliu priimtinu interesu tapus finansinei gerovei, socialinės bendruomenės ryšiai eižėja, nes kiti žmonės ne padeda, o dažniausiai trukdo uždirbti – jie atima laiką, santykiai reikalauja pastangų. Pastangų, kurias būtų galima skirti tam, kad uždirbti pinigų.

Nykstant meilei ir prieraišumui, auga karta, kuri savo nesaugumą bei neapibrėžtumą išreiškia agresija. Tokia, kokią matėme įraše. Tokia, kokią dauguma mokytojų mato kasdien.

Ir, kada jei ne dabar, mes atsimerksime ir pripažinsime, kad… nesveika visuomenė sveikų vaikų užauginti negali?

Vaikai nėra sprendimas. Ir niekados nebus. Vaikai yra tąsa, kuri tęsia tai, kas buvo iki jų.

Matydami netinkamą vaikų elgesį, turime ieškoti priežasčių suaugusiuose. Marydami tinkamą – taip pat.

2 atsakymai į “Apie sveikus vaikus… auginamus nesveikos visuomenės”

  1. Tamsta Lidžita, tai kas buvo Kuršėnuose (gili provincija, ir tai nėra įžeidimas) miesto mokyklose buvo dar prieš keliolika metų. Rašau, nes žinau, nes pats tada buvau jaunas pedagogas, dirbęs ir mieste ir kaime. Mieste nebegalėjau dirbti, nes neįmanoma buvo, jaunam neturinčiam patirties buvo neįmanoma. Tuomet gi buvo prasidėjusi mobiliųjų era, tai tuo ir užsiimdavo siuntinėdavo vienas kitam sms. Kaime dar šiek tiek (ypač tėvų akyse) aptikau pagarbos mokytojui. Neabejoju dabar ir ten nieko iš pagarbos nebeliko. Lietuva degraduoja ir tai taip akivaizdu. Ir niekas nesikeis, nes viskas pasibaigia tokiu argumentu: „ir kitur yra blogai”, arba „o kitur dar blogiau”.
    P.S. Filosofiškai esu jau nusiteikęs, kad ateis ir pas mus ta diena kai mokinys Lietuvoje atsineš ginklą į mokyklą ir iššaudys ir mokinius, ir mokytojus. Lietuviai gi yra beždžioniautojai ir kopijuotojai.

  2. O, nu gal kaip nors kas nors pagaliau supras, kad tokia mokymosi sistema, kurią turim yra naxren niekam nereikalinga? Iš esmės, žmonėms (daugumai) viskas ok gyvenime bus ir su pradiniu išsilavinimu. Tiek ir tereikia tų privalomų mokslų. Tolimesnis nemokamas pasirinkimas jiems ir tėvams: gatvių šlovimas, prekių rūšiavimas Maksimoje ir pan. Tolimesnis mokslas – mokamas. Esmė ta kad dabar tėvams px, nes vaikus jų ar taip ar taip kažkas mokys. Ir bašliuot nereikia. Čia bėda. Savaime ims rastis stipendijos gabiems nepasiturintiems ir t.t.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *