Pastebiu, kad žmonės vis dažniau piktinasi Bažnyčios įkainiais – vestuvės kainuoja tiek, krikštynos tiek, laidotuvės dar kažkiek. Ah oi, kaip nedvasinga.
Dvasingumo, aišku, gal ir trūksta, bet tai ko Jūs, ponai, tada į tą Bažnyčią taip veržiatės? Nes esate praktikuojantys katalikai – lankotės reguliariai, meldžiatės, laikotės Dievo įsakymų ir pan. ar dėl to, kad „visi taip daro”, „kažkaip gražiau Bažnyčioje, nei civilinės metrikacijos įstaigoje”, „labai gražu krikštynos” ir t.t. ir pan.?
Galiu garantuoti, kad apie 80 proc. besiskundžiančiųjų priklauso tai daliai, kuriems Bažnyčia tarsi gražus atributas šventėms ar kitoms apeigoms. O tai kodėl Jūs manote, kad atributai turi būti nemokami? Ar Jums banketų salę kažkas duos nemokamai? O dekoracijas? Renginių vedimo paslaugas? Ne? Tai kuo Jums skiriasi Bažnyčia nuo banketų salės ar renginių vedimo paslaugų, jei iš tikro nesate praktikuojantys katalikai? Niekuo. Bažnyčia Jums teikia tam tikrą paslaugą, o Jūs už ją mokate. Ir tai net labai teisinga, nes tam, kad Bažnyčia galėtų suteikti Jums tokias paslaugas, jai reikia išlaikyti tas gražias patalpas, tuos gražiai kalbančius dvasininkus ir t.t. ir pan.
Močiutė, kuri eina į Bažnyčią kiekvieną Sekmadienį ir kaskart meta į aukų dėžutę po 1 Eur, gal ir gali nemokėti papildomai, nes ji savo duoklę jau sumokėjusi. Bet jaunieji, kurie eina į Bažnyčią nebent per šventes, tačiau vis tiek nori „bažnytinės santuokos” turėtų mokėti. Ir kiek mokėti, nuspręs Bažnyčia, o ne jie. Nes paslaugos teikėjas, o ne klientas nustato kainą. Dėl to godoti, kad kunigas paprašė per daug pinigų, panašiai, kaip skųstis, kad Maxima per brangiai parduoda braškes – nepatinka – nepirk. Jei būtum praktikuojantis katalikas ir reguliariai lankytumeisi Bažnyčioje, kurioje nori tuoktis, turbūt niekas iš tavęs jokių papildomų pinigų net neprašytų. Bet kadangi tu tik apsimeti kataliku, tai Bažnyčia tik apsimeta tavo dvasiniu vadovu. Ir būtent už tą vaidmenį tu ir moki – kad kunigas, kurio nepažįsti ir kuriuo netiki, tariamai tave palaimintų ir pasektų gražią pasaką, kuria tu taip pat netiki. Kad tavo mama ir močiutė galėtų paverkti autentiškuose klauptuose ir vėliau pasidžiaugti, kokia graži buvo ceremonija. Ir dar aišku dėl to, kad visi suprastų, jog čia „pirma santuoka”. Nes pirma savaime kažkaip geresnė už sekančias.
Visas šitas, atsiprašau, piaras kainuoja. Ir 50 ar 100 Eur yra net labai prieinama kaina – pasamdykite už tiek prodesionalų renginių vedėją, kad netikite.
Nors, savaime suprantama, atsiras manimi netikinčių – ir ne dėl to, kad būtų praktikuojantys katalikai, iš tikrųjų net ne dėl to, kad manytų, jog 100 Eur yra labai dideli pinigai. Jie netiki, nes mano, kad už tai turėtų sumokėti valstybė. „Juk aš moku mokesčius”, – standartiškai pareiškia tokie nelaimingieji.
Taigi, dabar apie tai, kodėl valstybė neturėtų mokėti už religines paslaugas – natūrali praktika, kad už tikėjimą moka tas, kas tiki (arba kas apsimeta tikintis). Nes tikėjimų yra labai įvairių – pradedant Lietuvoje populiaria katalikybe ir baigiant tokia egzotika kaip pvz. amišų bendruomenės (čia aš net neįvardiju aibės sektų).
Taigi, valstybei išlaikyti visokias regilines praktikas būtų neadekvačiai brangu. Be to, nelabai teisinga netikinčiųjų arba kitokias religines praktikas atliekančiųjų atžvilgiu.
Taigi, religija nėra ir neturi būti kažkokia nemokama visiems prieinama paslauga. Norintys mėgautis religijos teikiamais privalumais, turi sumokėti atitinkamą tos religijos skleidėjų nustatytą kainą.
Na, iš esmės su viskuo kaip ir sutikčiau, tačiau yra vienas „bet” – štai ši dalis: „Nes paslaugos teikėjas, o ne klientas nustato kainą. Dėl to godoti, kad kunigas paprašė per daug pinigų, panašiai, kaip skųstis, kad Maxima per brangiai parduoda braškes – nepatinka – nepirk”.
Kadangi bažnyčios hierarchai akcentuoja, kad auka bažnyčiai turi būti „pagal išgales”, t.y., jokio patvirtinto kainininko nėra, tai MAximos analogija būtų tiksli tik tuo atveju, jei potencialus braškių pirkėjas pasižiūrėtų reklamą, ateitų, išsirinktų uogas po 3,99/kg, nusineštų jas į kasą, o kasininkė pažiūrėtų ir sakytų „ai, žinai, matau kad pas tave čia Hilfidžerio marškinukai ir Levi’s džinsai, tai žinai, nesvarbu, kad 3,99 parašyta, bet turi mokėt 11,99 arba valink iš čia”. O tai jau kaži ar labai normali paslaugų teikėjų praktika, ar ne?
Sutinku, kad analogija turi trūkumų, bet iš kitos pusės – Maximos pirkėjas bent jau yra tikras pirkėjas (juk atsiskaitys tikrais, o ne padirbtais pinigais. ar ne?), o nepraktikuojantis „katalikas” nėra tikras katalikas. Jis tik apsimeta. O oficialios Bažnyčios vadovų doktrinos skirtos TIKRIEMS katalikams. Tą ir rašiau – sutinku, kad negražu prašyti papildomų pinigų iš bobutės, kuri n metų eina ir meta po 1 Eur į aukų dėžutę, bet ar galima tokią pat praktiką taikyti ir tiems, kuriuos kunigas apskritai pirmą kartą mato ir kurie dažnai net melstis nemoka? Manau, kad jiems „pagal išgales” (arba 1 Eur kiekvieną Sekmadienį) negalioja.
Manau, kad tai yra bendras tikslas, tiek privačių rėmėjų, valstybės, savivaldybės ir Europos Sąjungos fondų lėšomis. Išlaikyti esamas kultūrinės infrastruktūras bei istorines ir unikalias architektūras bei tenkinti visuomenės poreikus.
Kiekvienas visuomenės poreikis turi kainą. Bažnyčių, kunigų išlaikymas yra labai brangus, o ne visa visuomenė tuo suinteresuota. Dėl to manau, kad visgi religiniai reikalai – ne visuomenės ir juolab ne valstybės, o konkrečių tikinčiųjų reikalas: nori maldos namų? Teks juos išlaikyti.
Iš principo viskas būtų teisingai, jei ne vienas bet – dabar bažnyčia yra didele dalimi išlaikoma valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų, todėl dar kartą pinigų ėmimas iš jų yra dvigubas apmokestinimas. Kasmet valstybė skiria pinigus visoms tradicinėms religinėms bendrijoms pagal jų dydį (todėl apie 90% tų pinigų atitenka katalikų bažnyčiai). Plius religinės bendrijos atleistos nuo nekilnojamo turto mokesčio, kas reiškia negautas valstybės pajamas. Plius už bažnyčios darbuotojus (kunigus ir pan.) socialinio draudimo įmokas moka valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai. Plius bažnyčios įkainiai už paslaugas yra traktuojami kaip „aukos” todėl, priešingai nei eiliniai paslaugų teikėjai, nuo vestuvininkų, krikštytojų sumokėtų pinigų bažnyčia nemoka nei PVM nei pelno mokesčio, o nuo savo darbuotojams mokamų atlyginimų nemoka gyventojų pajamų mokesčio. Vėlgi negautos valstybės pajamos. Va jei neliktų visų šitų lengvatų iškreipiančių tikrą padėtį, visiškai sutikčiau, kad kiekvienas norintis šventę švęsti bažnyčioje turi susimokėti tiek, kiek bažnyčia nustatys. Bet dabar sorry, gal jau esame susimokėję?
Svarus argumentas, su kuriuo sunku ginčytis, nes nežinau tų visų mokestinių dalykų. Jei tikrai Bažnyčia turi tiek lengvatų, tai, aišku, kažkuria dalimi dėl „aukų” dydžio ginčytis galima.
Kodel negali Kriksto teveliais buti pora, nesusituokusi baznycioje? Juk ne taip ir lengva nutraukti pirmaja baznytine santuoka? Esu dvieju vaiku krikstamote ir kai krikstijo vaikelius, niekas to neklause. Dabar krikstijam savo ir suzinojom, kad asmenys, nesusituoke baznycioje, krikstateviais buti negali. Kiek laiko trunka baznytines santuokos nutraukimas?
Manau, kad ilgai. Jei išvis ją nutrauktų, nes ten labai griežtos sąlygos dėl to. Bet dėl to reiktų konsultuotis su atitinkamais kanonų žinovais, o ne su manimi 🙂