2016 m. duomenimis, Lietuvoje individualią veiklą vykdo daugiau nei 200 000 gyventojų, kas sudaro maždaug septintadalį visų dirbančiųjų. Įdomus dalykas – dirbančiųjų pagal darbo sutartis 2016 m. mažėjo, o vykdančių individualią veiklą daugėjo.
Išties individuali veikla yra puikus dalykas, kuris leidžia pačiam planuotis savo laiką, pajamas, užimtumą ir pan.
Žmonėms, kurie nemėgsta priklausyti nuo kitų, tačiau neturi didelio kapitalo verslui pradėti, siūlyčiau kaip tik tokią galimybę. Visgi… Ši veikla turi tam tikrų trūkumų. O tuos trūkumus labiausiai kuria bukas valstybės požiūris. Tarkim, individualią veiklą vykdantys asmenys negauna išmokų ligos atveju (jei neserga ilgai, tai nieko tokio, bet jei pvz. diagnozuoja vėžį, tai gali būti labai liūdna).
Na, ir apskritai individualininkai laikomi tokiais pusbedarbiais (nepriklausomai nuo pajamų).
Dar blogiau, kad tokio požiūrio laikosi ne tik valstybė, tačiau ir įvairios finansų institucijos. Nežinau, kas nuo ko apsikrėtė, bet bankai pajamas, gaunamas iš individualios veiklos, vertina kitaip, nei pajamas gaunamas pagal darbo sutartį.
Kadangi bankas laiko, kad individualininku tikėti negalima, tai jis pats apskaičiuoja, kiek tas iš tikro uždirba… Ir ta suma neturi nieko bendro su įplaukomis, nes bankas nusprendžia, kad pvz. daugiau nei 50 proc. tos sumos yra… išlaidos. Kokios faktinės išlaidos, šiuo atveju nereikšminga.
Iš kitos pusės man neteko girdėti, kad bankai skaičiuotų, kiek dirbantis pagal darbo sutartį patiria važinėjimo į darbą, pietavimo darbe ir pan. išlaidų. Ar dėl to, kad darbo sutartis yra tinkamas būdas dirbti, o individuali veikla – ne? Ir ar tas skirtumas vien dėl to, kad individualininkas neturi rašytinio popieriaus, kad yra kažkieno priklausinis ir kad kažkas jam mokės darbo užmokestį?
To pasekoje susidaro absurdiška situacija, kad asmuo, kuris yra priklausomas nuo savo darbdavio, vertinamas kaip esą turintis geresnį mokumą, nei tas, kuris ir be darbdavio geba užsidirbti pragyvenimui.
Vertinant situaciją sveiku protu, akivaizdu, kad nėra labiau priklausomo žmogaus už dirbantįjį pagal darbo sutartį – jo pajamų netekimą gali lemti bet kas – darbdavio bankrotas, restruktūrizacija, vadovų pasikeitimas ar pan. Objektyviai jam užtenka vieną dieną nenueiti į darbą, kad būtų išmestas ir netektų visų pajamų. Per vieną dieną.
Tuo tarpu vykdantys individualią veiklą paprastai turi daugiau resursų ir jiems netekti pajamų per dieną yra beveik neįmanoma.
Bet visgi… Būtent jie vertinami kaip potencialiai nemokūs.
Ir kam labiausiai kenkia tokia situacija? Taip, pačiai valstybei, kuri ir „skatina” verslumą, ir kartu demonstruoja požiūrį, kad dirbdamas sau nesi pilnavertis rinkos žaidėjas. Ir kad būti finansiškai priklausomu nuo savęs yra per daug rizikinga.
Geras pastebėjimas, bet bankai nėra „valstybė”.
Bankai formaliai tikrai nėra valstybė (taip ir nerašoma), bet realiai jie gana stipriai susiniveliavę su valstybe ir jų įgalinimai gana artimi valstybės institucijų įgalinimams. Bankai vertinami kitaip nei eiliniai verslo subjektai.