Apie XXI a. etiką arba… tai, ko nebėra

Vieno pažįstamo mintis, kad būčiau puiki teisės dėstytoja, privertė mane susimąstyti, kad dėstyti aš tikrai norėčiau, bet… Ne teisę, o etiką.

Ar todėl, kad laikau save etiška?

Ne. Priežastis kita – visi pamiršo šios disciplinos svarbą.

Žinau, kad antikiniam pasaulyje tai buvo vienas svarbiausių mokslų, o ar kuris nors iš mūsų rimtai gilinosi į ją rimtai gilinosi? Paradoksas – prieš tūkstančius metų – kai trūko maisto ir knygų – buvo suvokiama, kaip svarbu suprasti esminius pasaulio dėsnius – atskirti gerą nuo blogo, gražų nuo negražaus,teisingą nuo neteisingo.

Right wrong
Kartais gyvenimas atrodo panašiai. Tik nuorodos nėra tokios aiškios.

Šiandien, kai didžioji dalis pasaulio yra pertekliuje – maisto, žinių ir laiko – niekas neskiria nė valandėlės šiems fundamentaliams klausimams.

Sakysite, kas čia tokio?

Nelaimė.

Manau, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis, turėdami namus, maisto ir darbą, yra tokie nelaimingi ta, kad jie nepažįsta etikos, nesupranta tiesos, netiki meile,pamiršę idealus.

Žurnalai, televizija, mokytojai ir „koučingo“ specialistai moko, kaip atitikti standartą – gerai uždirbti, gražiai atrodyti, turėti draugų.

Šiuolaikinis laimės standartas. Įvertinant sąlygą, kad gerai uždirba, turi lizinginį automobilį ir namą.
Šiuolaikinis laimės standartas. Įvertinant sąlygą, kad gerai uždirba, turi lizinginį automobilį ir namą.

Straipsniai ir knygos „kaip uždirbti milijoną“, „kaip susirasti draugų“, „kaip gerai atrodyti“, „kaip visus sužavėti“ arba „kaip nustebinti lovoje“ tampa XXI a. klasika.

Romanai niekam nebeįdomūs. Nes visi nori žinoti „kaip“. Sakysite, nieko blogo? Sutikti galima. Deja, tik iš dalies.
Nieko blogo norėti gražiai atrodyti, turėti pinigų, draugų ar pasižymėti lovoje, tačiau… Ar kiekvienas gali būti sekso meistru? Turtuoliu? Kompanijos siela?

Manau, kad ne. Ir todėl tas beprotiškas siekis atitikti kažkokį standartą varo žmones iš proto – vieni kompleksuoja, kad turi pinigų, bet neturi laiko, kiti, kad turi laiko, bet neturi pinigų, treti gėdinasi, kad turi per mažai draugų ar sveria per daug.

Žmonių mąstymas tampa nykiu ir šablonišku, paremtu ne tuo, ką jaučia, o tuo, ko iš jų tikisi.

Daugelis verčia save gyventi svetimus gyvenimus ir apsimeta, kad yra teisingame kelyje, nes „turi“ draugų, pinigų, darbą, karts nuo karto užsiima seksu. Tai, irgi, labai svarbu. Taip svarbu, kad visoks a-, homo-, bi- ir kitoks seksualumas tampa… reikšminga savęs išraiškos forma. Tarsi genitalijos galėtų kalbėti. Tarsi seksas būtų eilinė pareiga gyvenime – visi taip daro, tai reikia ir man.

Pasak medijos, laimingas šeimyninis gyvenimas atrodo taip. Verkite tie, kurie vakarus leidžia, žiūrėdami televizorių arba kopdami šuns voljerą.
Pasak medijos, laimingas šeimyninis gyvenimas atrodo taip. Verkite tie, kurie vakarus leidžia, žiūrėdami televizorių arba kopdami šuns voljerą.

Kartais filmuose apie ateitį žmonės vaizduojami vienodais rūbais, vienodomis mašinomis ar vienodais namais.

Baisu, bet manau, kad ši prognozė – gana tiksli.

Jei žmonės ir toliau taip desperatiškai vaikysis „kaip“ standarto, tai tikrai – po gerų šimto metų visi bendraus standartinėmis frazėmis, vilkės panašius rūbus, mylėsis keliomis pozomis ir dirbs IT specialistais.

Ar tai blogai?

Iš tiesų etika egzistuoja visose gyvenimo srityse. Degs praragare tie, kurie pamiršta etiką, vykdydami "profesines pareigas" arba "siekdami karjeros".
Iš tiesų etika egzistuoja visose gyvenimo srityse. Degs praragare tie, kurie pamiršta etiką, vykdydami „profesines pareigas“ arba „siekdami karjeros“.

Čia daugialypis etinis klausimas,tačiau kalbant apibendrintai – aš tikiu, kad žmonija gražesnė už visas kitas rūšis… išskirtinumu. Jokios rūšies žinduoliai nėra tokie įvairūs kaip žmonės.

Ir, matyt, būtent todėl tos rūšys nepastatė Eifelio bokšto, neparašė Biblijos ir neišrado patefono… Matyt todėl tos rūšys iki šiol gyvena laukuose ir nepažįsta kultūros.

Nes žmonijos fenomeną – nuo mamuto medžioklės iki operos ir interneto – aš galiu paaiškinti tik tuo, kad… geriausi individai, pasižymintys skirtingomis savybėmis, suvienijo jėgas tam, kad pakeistų ateitį.

Ir ateitis visados priklausys tiems, kurie nebijo išskirtinumo.

Bet ar įmanomas išskirtinumas be drąsos ir  savęs pažinimo?

Vienas atsakymas į “Apie XXI a. etiką arba… tai, ko nebėra”

  1. Pilnai pritariu išsakytoms mintims. Ir pats kažkada panašias esu pasakęs. Tačiau ar žmogus nesijaučia laimingas dėl to, kad nebeturi savo etikos? Tiesa, vertybės ir idealai yra reliatyvi sąvoka ir jiems galioja vienintelis pastovus dalykas žemėje – pokytis. Tai dalykai, kurie kito per visą žmonijos istoriją nuo mąstymo Antikoje iki pasaulinių karų brutalumo ir imperializmo. Vienintelis skirtumas yra tas, kad dabar tas pokytis vyksta labai greitai. Tai leidžia technologijos. Žmonės mėgsta pastovumą, įpročius, o prisitaikymo mechanizmas neišlavėjęs taikytis prie šitokio infomacijos srauto koks mus užgriūna dabar. Mano nuomone, būtent tai išveda žmogų iš proto. Atrodo, kad jis nebegali aprėpti to pokyčio vertybėse. Tos vertybės vistiek yra, tik kitokios negu buvo, mažiau idealistinės nes individualistinės. Tik transliuojamos jos tokiu greičiu, kad žmogui neįmanoma prisitaikyti. O ir medija pasirenka transliuoti tai, kas žmones pikdo. Ir tai tampa kultūros dalimi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *