Gal dėl to, kad esu stipriai linkusi į individualizmą, man tie visi grupiniai svetimų žmonių užsiėmimai visados kėlė tam tikrą nuostabą.
Ne, ne, aš čia ne apie molio žiedimo būrelius ir ne apie kinų kalbos kursus, o apie visokius žygius, maratonus, sportus po atviru dangumi ir pan. Apie dalykus, kuriuos kuo puikiausiai būtų galima veikti su draugais, tačiau dažniausiai pasirenkama krūvos prašalaičių kompanija.
Galbūt aš neteisi, bet žygis su draugais ar pabėgiojimas net ir vienam yra kur kas maloniau nei trynimasis su eile nepažįstamųjų pagal iš anksto nustatytą maršrutą.
Deja, žygiai su draugais nebemadingi. O visokie ten „maratonai” ar „žygiai” su firminiais marškinėliais – net labai.
Kodėl?
Atsakymą padiktavo turbūt geriausias mano matytas dokumentinis filmas „Swedish theory of love” („Švediška meilės teorija”). Švedai gyvena lygiai taip pat – beveik nepalaiko artimų santykių su giminėmis ar draugais, dažnai gyvena po vieną, bet… Labai vertina visokius masinius užsiėmimus – mankštas atvirame ore ir pan.
Išties tokie susibūrimai sukuria… draugystės, bendrumo iliuziją. Žmogus nesijaučia vienišas. Juk jis yra tarp kitų žmonių!
Visgi, tarp kitų žmonių, o ne su kitais žmonėmis ir ne kitiems žmonėms.
Sakysite, koks skirtumas? Panašiai toks kaip tarp mamos ryte iškeptų bei sausainių iš Maximos! Vieni yra meilė, kiti – tiesiog skanėstas.
Organizavimas savarankiškos veiklos skatina pasireikšti labai daug žmogaus savybių – kūrybiškumą, draugiškumą, derybiškumą ir pan. Tuo tarpu ėjimas į žygį nustatytu maršrutu su eile nepažįstamųjų nereikalauja visiškai nieko – nebent šiek tiek ištvermės. Tuomet nereikia planuoti, ieškotis kompanijos, tartis ir t.t.
Vienišam ir iš esmės tik profesinėje veikloje save „realizuojančiam” žmogui masiniai susibūrimai yra sausainiai iš Maximos – lengva, greita, pastangų ar kūrybiškumo nereikalaujanti laisvalaikio forma, kurios nematoma pusė yra ta, kad ji galutinai išardo ir taip menkus ryšius su aplinkiniais.
Nes kam skambinti draugui, jei galiu nueiti pasportuoti su nepažįstamaisiais miesto aikštėje? Kam telkti artimuosius ir organizuoti bendrą išvyką, jei koks nors bankas ar įmonė siūlė prabėgti maratoną su tuntais nepažįstamųjų?
Visuomenėje didėja atskirtis – ne tik socialinė, bet ir tarp žmonių. Tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, klasiokų, kursiokų, kaimynų, draugų. Vis daugiau žmonių iš esmės neturi artimų ir intensyvių santykių, nes darbo dienomis laiką atima profesinė veikla, savaitgaliais reikia apsipirkti, per atostogas – kur nors išvykti ir t.t. ir pan. Giminės – kituose miestuose, draugai užsiėmę savais reikalais, kaimynai – tik homo sapiens sapiens, atsitiktinių aplinkybių dėka atsidūrę pašonėje.
Viena mano Facebook.com draugė, aptardama Turpin’ų šeimos tragediją pažymėjo: „Mane irgi ko gero labiausiai pašiurpino ne pats nusikaltimas, bet tai, kad NIEKAS NIEKO NEŽINOJO. Jei ta šeima būtų gyvenusi kur prerijose, būtų suprantama, dabar gi – eilinė amerikietiška gyvenvietė, kur namas prie namo ir tik iš vidinio kiemo vos ne trijų metrų aukščio tvora. Kaimynai aikčiojo, gūžčiojo pečiais, jaunesnioji sesuo nebendravo daugiau nei dešimt metų… Tai ir yra išvirkščioji privatumo ir mūsų asmeninės laisvės pusė, kartais su siaubingom grimasom…”
Jau ir Lietuvoje tenka girdėti pasakojimų, kaip krizės ištikti žmonės tiesiog staugia butuose, bet… Niekas net neužeina paklausti, ar nereikia pagalbos.
Žmonės įprato gyventi nebematydami, nepažindami vieni kitų, neieškodami bendrų interesų. Ekonominė „laisvė” ir „gyvenimo sau” idėja sparčiai ardo ryšius, paversdama visuomenę tiesiog… Atsitiktiniais žmonėmis, atsitiktinai pasitaikančiais vieni kitų gyvenime – be pėdsakų.
Įprotis vis daugiau laiko praleisti ne su bičiuliai ar giminėmis, o su svetimais žmonėmis – viena to proceso detalių. Nes bent jau kol kas negalima iš žmogaus visiškai atimti bendravimo. Jam reikalingi kažkokie pakaitalai, kurie sudarytų bendrumo iliuziją.
Masiniai renginiai – vienas tokių, išties labai pavykusių pakaitalų. Esi tarp žmonių, bet… Ką tu jiems duodi? Ką jie duoda tau? Kiek naujų vardų atsiras tavo telefonų knygoje? Kelis iš jų sutiksi antrą kartą?
Kas tu esi – žmogus tarp žmonių ar… žmogus su žmonėmis?
