Apie blogo autorę ir blogą: kodėl ir ko siekiama

Tas prisistatymas yra baisiai keblus dalykas. Norėčiau papasakoti, kad esu labai svarbus asmuo, laimėjęs eilę tarptautinių apdovanojimų ir skaitantis paskaitas įvairiuose universitetuose, tačiau tai nebūtų tiesa. Iš tiesų esu praktikuojanti teisininkė, visą gyvenimą svajojusi būti rašytoja, o ne per seniausiai atradusi dar ir aistrą gaminti. Turiu prisipažinti, kad mano interesų ratas – neįprastai platus, kas net ir bloge trukdo būti nuosekliai ir plėtoti kažkokią vieną temą. Blogas nėra komercinis, taigi, leisiu sau rašyti tiesiog apie tai, kas man įdomu – apie teisę, apie maistą, o labiausiai apie… žmones. Nes viskas prasideda ir baigiasi žmonėmis. Nes iš tikrųjų mes svarbiausi. Ne pinigai ir ne garbė. Visi pasaulio galingieji gimsta ir miršta taip pat kaip kokia bedantė kaimo bobulė, taigi, visokios galios ir įtakos – tik saviapgaulė, kad išvengti mirties ir ypač gyvenimo baimės.

Galbūt dėl savo darbo specifikos (tikiuosi, kad tik dėl to) man tenka nuolat susidurti su konfliktais, pagieža, šaltu išskaičiavimu. Matyti, kaip žmogus nuvertinamas ir negerbiamas – kreditoriaus, teismo, valstybės institucijų.

Pati ilgą laiką buvau piktas, reiklus ir nepakantus žmogus. Esu dėkinga savo klientams, kad supratau klydusi. Geriausias pamokas gavau ne iš tų, kuriems sekasi, o iš tų, kurie bando lipti iš dugno, daugiausiai – iš nemokių žmonių, kurie mūsų visuomenėje vis dar laikomi tarsi raupsuotaisiais – melagiais, sukčiais, nevykėliais ir pan.

Jų gebėjimas ištverti ir noras pakeisti gyvenimą į gerą, nepaisant neigiamo aplinkinių ir net dažnai teismo požiūrio… Parodė, kad suklysti lengva. O atsitiesti sunku. Ypač, kai prarandi reputaciją, pinigus, privatumą. Nes fizinio asmens bankroto procese net toks dalykas kaip privatumas laikomas per didele privilegija – prasiskolinai, tai dabar rodyk visiems apatinius, aiškink, ką valgei pietums, kodėl kioske nusipirkai mandariną. Na, pripažįstu, ironizuoju šiek tiek, bet iš tiesų tai atrodo gan panašiai.

Nors ir tikiu, kad tikrai stiprus ne tas, kuris turi milijoną, o tas, kuris turi penkis eurus ir vis tiek nebijo rytojaus, manau, kad gaila, jog žmonės tiek daug gyvenimo laiko iššvaisto stengdamiesi išlikti, nugalėti, kažką, ko dažnai net nelabai reikia, pasiekti.

Galvoju, kad būtų daug paprasčiau, jei visuomenėje būtų vertinamas žmogus, jo vertybės, požiūris, elgesys, o ne banko sąskaita, automobilis, namas, pareigos. Šitie išoriniai „blizgučiai” taip apsukę galvas, kad daiktai ar padėtis tapę  aiškiai svarbesniais už gerą moralę ir tyrą širdį. Manau, kad net ir į porą daugelis mieliau rinktųsi įtakingą pikčiurną, nei smagų, bet ne įtakingą žmogų.

Taigi… Aš stengsiuosi papasakoti apie tai, kas man atrodo iš tikrųjų svarbu. Kaip galima augti. Ir padaryti pasaulį gražesne vieta.

Linkėjimai visiems esamiems ir būsimiems skaitytojams!

pain-on-top-of-foot-when-walking

 

 

17 atsakymų į “Apie blogo autorę ir blogą: kodėl ir ko siekiama”

    1. Sveiki, bloge esanti informacija yra vieša, taigi, galima ją skelbti, nurodant, kas yra autorius ir kur pirminis paskelbimo šaltinis.

      1. Na štai, dabar račliavinis sąračo kūrėjas, račos paveiktasis, gavo nemokamo turinio (kuris yra visai neblogas, kai kuriems ir per geras) click’ams generuoti.

        Gaila, kad pamačius atmatyti nebegalima, tačiau atšaukti vienašaliu sandoriu suteiktas teises niekas nedraudžia.

        1. Oi, kaip matau, jau užkliuvo, kad šis blogo įrašas buvo publikuotas Račo. Nors argumentas apgailėtinas, bet pasakysiu – galite publikuoti ir Jūs. Tai leidžiama visiems su sąlyga, kad bus nurodytas autorius ir pirminis šaltinis. O dėl viso kito… Ne pirmą kartą matau Jus skundžiantis, kad netyčia perskaitote tai, ką rašau. Realiai tai tik Jūsų problema, nes aš pvz. Jūsų visiškai neskaitau ir atitinkamai nesiskundžiu tuo, ką rašote. Beje, turėti skaitomą blogą nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti tiems, kurie blogus rašo sau ir savo 3 pusbroliams iš kaimo. Linkėjimai.

          1. Dėl jūsų teksto publikavimo Račo šaltiniuose: tai nebuvo joks argumentas (kur tokį matote?). Tai buvo emocija.
            Ačiū, tikrai neturiu noro publikuoti jūsų tekstų, kurie nėra blogi ir logikos juose nemažai, tačiau, kaip jau jums esu kartą minėjusi – man nepriimtinas jūsų emocionalumas diskutuojant (o šiuo konkrečiu atveju dar ir abuojumas).
            Netyčia aš galiu pieną išpilti, jeigu skaitau tekstą, tai darau sąmoningai. Jūs – ne išimtis. Ne pirmą kartą girdžiu jus džiūgaujant, kad manęs niekas neskaito. Dabar, matau, pasiknaisiojote ir po mano giminės medį. Galbūt mūsų rašymo tikslai yra skirtingi. Mano tikslu niekada nebuvo auditorijos kiekybė.
            Linkėjimus pasilaikykite.

  1. laba diena, Ligita,

    GAl butu galima su Jumis susisiekti elektoriniu pastu ir pasiulyti kelias temas JUsu blogui. Aciu.

  2. Aciu Jums uz nuosirdu straipsni .Daugiau tokiu zmoniu …..ir Saule butu skaistesne ,ir gyventi noretusi

    1. Oh 🙂 Ačiū 😉 Puiki iliustracija, kad sovietmetis ne realybėje, o galvose (ypač tų, kurie labai jo baiminasi) 🙂

  3. Džiaugiuosi atradusi Lidžitos užrašus, tikrai dūšioj smagiau :). Sėkmės Jums.

  4. Aš tai tik pasidžiaugt norėjau, kad Lietuvoje dar turime tokių žmonių, kaip Lidžita. Su visomis mintimis, emocijomis ir širdimi. Už viso to jaučiasi žmogus, o ne intelektualus aparatas, sugebantis situaciją išvartyti sau patogia linkme.
    Ačiū

    1. Ačiū, kad skaitote. Šie žodžiai, ypač šiomis dienomis, kai neva dėl savo tariamos beprotybės buvau išvaryta iš popo.lt, man daug reiškia 🙂

  5. Buvote išvaryta?

    Čia jau kažkas naujo, – gal galėtumėte apie tai smulkiau? Aš matyt dar ne visai žinau, kas tas popo.lt, todėl mane stebina, kad rašantis ir turintis savo originalų požiūrį žmogus gali būti iš kažkur išvarytas… Atvirkščiai, buvau įsitikinęs, kad jūs visur laukiama.

  6. Ligita, ar jūs marksistinių pažiurų ar kapitalizmo humanizavimo apologetė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *