Ar lietuviai… gali? „Ir visi jų vyrai” – lietuviško kino reabilitacija

Visus kartus, kai eidavau pažiūrėti lietuviško kino, išeidavau su mintimi, kad tai jau paskutinis kartas.

Nes lietuviai tiesiog… negali sukurti ko nors gražaus, šilto, be propagandos, be istorinių klišių, be marozų ir keiksmažodžių.

Ką nors tokio, ką kuria prancūzai, ispanai, britai, netgi amerikiečiai.

Kad nesijausčiau lyg nuobodžioje istorijos paskaitoje arba atokiausiame kaime prie  vietinio kiosko pašalpų mokėjimo dieną.

Būtent dėl daugkartinės neigiamos praktikos „Ir visi jų vyrai” buvo sąraše filmų, kurių nežiūrėsiu. Bet… likimas mėgsta šaipytis iš mano planų – ir kartais netgi maloniai.

„Ir visi jų vyrai” – pirmas lietuviškas filmas, kai pabaiga atėjo nelauktai (tikrąja to žodžio prasme).

Negali sakyti, kad tai – kažkoks šedevras, tačiau… Svarbiausi dalykai išties yra labai paprasti – šeima, meilė, mirtis.

Ir tie paprasti dalykai niekados nepraras aktualumo kad ir kiek filmų apie tai būtų pastatyta, knygų parašyta ar dainų sudainuota.

Apie meilę. Šeimą. Ir mirtį.