Ar svarbios tik mažumų teisės?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2022 m. uždraudė mokėti darbo užmokestį grynaisiais pinigais. Faktiškai tai reikš, kad daugiau nei milijonas dirbančiųjų privalės naudotis mokamomis bankų paslaugomis.

Nors logiškai kyla klausimas, kokiu pagrindu valstybė kišasi į dviejų privačių subjektų (darbdavio bei darbuotojo) santykius ir kodėl draudžia legalią atsiskaitymo priemonę, lapjaunimas ramina, kad anokia čia problema, susimokėsi ir išsigryninsi.

Nevaisingumo gydymo procedūros kompensuojamos tik iš dalies, tuo tarpu lyties keitimo operacijos daugelyje valstybių yra nemokamos. Keista – atstatyti vaisingumą kainuoja, o prarasti – nemokama.

Motinos stumiamos į darbus, argumentuojant lyčių lygybe, tuo tarpu vis garsiau kalbama apie homoseksualių porų teisę įsivaikinti. Auginantys biologinius vaikus yra mažiau svarbūs?

Vilniaus miesto savivaldybė neišdavė leidimo taikiam piketui prie Seimo – elitas ploja ir aiškina esą smirdantys kaimiečiai būtų tik gadinę nuotaiką. Kauno miesto savivaldybė neišdavė leidimo LGBTQ eitynėms, nurodydama, kad jų pasirinkti maršrutai nesaugūs dėl vykdomų kelio darbų. Tas pats Vilniaus elitas raunasi plaukus – teisių pažeidimas, diskriminacija.

Vienas iš kriterijų pirmenybei gauti stipendiją – priklausymas seksualinei mažumai. Teisininkai ramina, kad kas čia tokio, privatus fondas gali nusistatyti tokius kriterijus. Kažin, jie būtų tos pat nuomonės, jei privatus fondas nusistatytų kriterijų, jog pirmenybę gauti stipendiją suteikia balta odos spalva?

Panašūs ties absurdo riba balansuojantys kuriozai yra kasdienybė, į kurią dažnai nebekreipiame dėmesio. Iš esmės viskas, kas skirta mažumoms ir jų pageidaujama, yra teisės, kurias reikia gerbti. Ir priešingai – viskas, ką suformavusi prigimtinė teisė, kas visuomenėje egzistavo šimtus ar net tūkstančius metų, naikintina.

Mes neturime teisės skųstis dėl nepalankių sąlygų tėvystei, neteisingų darbo sąlygų ar mokestinės politikos – ypač, jei esame tradicinės orientacijos baltaodžiai. Tačiau galime skųstis dėl to, kad kažkas nesupranta mūsų lytinės tapatybės (ypač, jei ir patys šiuo klausimu abejojame), dėl to, kad neleidžia tuoktis nors su stulpu ir pan. Problemos, kurios aktualios labai mažai daliai žmonių, taip užkiša viešąją diskusiją, kad kitų diskusijų praktiškai nebelieka.

Daugeliu atveju žaidžiama populiarumo arba empatijos korta: jei nori būti progresyvus ir stovėti vienoje gretoje su Agne iš laiptinės arba Andriumi iš teliko, tai turi būti už LGBTQ teises, gyvūnų teises ir juodaodžių nusikaltėlių teises. Tačiau jokiu būdu ne už žmonių apskritai ir ne už šeimos kaip pagrindinės visuomenės ląstelės teises.

Jei šito argumento mažoka, pridėkime, kad, jei tu esi baltaodis ir tradicinės orientacijos, tai tau jau savaime pasisekė gyvenime (neaišku, kaip konkrečiai, bet čia tokia prezumpcija) ir rūpintis savo „privilegijuota“ padėtimi būtų tiesiog nepadoru, kai daugybė žmonių pasaulyje ne tokie sėkmingi. Vėlgi, gėdintis savo „privilegijuota“ padėtimi ragina žmonės, turintys iš tiesų privilegijuotą padėtį ir… regis, nė kiek dėl to nekompleksuojantys.

Tad ar šiame pasaulyje svarbios tik mažumų teisės? O gal jos tiesiog puikus būdas nukreipti masių dėmesį nuo daugumai aktualių problemų?

Kai Jums sakys, kad Jūs, dirbantis daug valandų už mažą algą, mokantis bankui, kad galėtumėte pasiimti savo pinigus ir šeriantis Jums abejingus politikus dosniais mokesčiais, esate privilegijuotas, stabtelėkite ir pagalvokite, ar tai yra tas žodis, kuris tinkamas apibūdinti Jūsų padėtį.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *