Ar tikrai mums grėsmę kelia tik Rusija?

Paskutiniu metu pastebiu įdomią tendenciją – vis daugiau žmonių akcentuoja Rusijos keliamus pavojus. Ir net ne tik Rusijos, bet ir jos pirmtakės – Sovietų Sąjungos. Atitinkamai formuojasi neigiamas požiūris į asmenis, kurie nors kiek geresnės nuomonės apie Rytų kaimynę – „vatnikai„, „tarakonai” ir pan.

Nors nesu prijaučianti minimos valstybės diktatoriui, imperialistinei politikai ar baudžiavinei santvarkai, tačiau manau, kad tikrieji pavojai yra viduje, o ne už sienų.

Ir nuolatinis eskalavimas apie Rusijos keliamą pavojų neleidžia pastebėti tų pavojų, kurie yra visai prie pat. Daug realesni. Ir turintys neigiamas pasekmes jau dabar.

Apskritai, nuolatinis orientavimasis į Rusijos keliamą pavojų naudingas tik vienai politinei partijai, kuri kelinti metai joja į Seimą tuo pat arkliuku. O kadangi arkliukas jau gerokai raišas, tai reikia nukreipti dėmesį į ką nors kitą, pvz. kaimynę, neva tai vis besistengiančią mus okupuoti. Arba tos kaimynės šnipus, neva tai aktyviai perdavinėjančius informaciją Kremliui. Arba šiaip nelojalius piliečius, kurie trukdo sukurti gerovę ir klestėjimą.

Bet… Blogoji dalis yra ta, kad realiai apsisaugoti nuo galimos kaimynės agresijos galimybių nėra. Kaip ir tiksliai atspėti, ar ta agresija bus, kada ir kaip stipriai išreikšta. Aišku, galima ir protinga investuoti į krašto apsaugą, tarptautinių ryšių palaikymą ir t.t. Tačiau vien lojimas, kad aplink esti pavojai, situacijos negerina. Tai tas pats, kas stovėti vandenyje ir rėkti, kad šlapia.

Taip, gyvename šalia didelės ir agresyvios valstybės, bet ar galime šį faktą pakeisti? Galbūt nebent išsipirkdami kokią saugią salą ir susikraustydami į ją. Kitu atveju turime pripažinti egzistuojantį faktą ir orientuotis į tai, kas priklauso nuo mūsų – skaidrų, laisvą, kokybišką gyvenimą. Tautą, besidžiaugiančią tuo, kas yra ir kuria kryptimi juda.

Būtent laisvus ir patenkintus savo gyvenimu žmones sunkiausia okupuoti. Būtent tokie kaunasi iki paskutinio kraujo lašo už teisę… gyventi kaip nori.

Tas, kuris pripratęs prie pančių, net nebandys jų nusimesti.
Tas, kuris pripratęs prie pančių, net nebandys jų nusimesti.

Tuo metu aš matau kovą su „jėgomis iš išorės”, visiškai ignoruojant valstybės viduje vykstančius procesus, kurie demotyvuoja net ir lojaliausius.

Kitaip negu daugelis, aš turiu galimybę matyti, kaip dirba ir kaip keičiasi teismai. Ir, deja, negaliu pasakyti, kad pokyčiai mane džiugina. Spauda dar visai neseniai rūpinosi projektu, kuriuo siekta apriboti galimybę viešinti teismuose nagrinėjamų ar išnagrinėtų bylų medžiagą, tačiau aiškiai nežinojo,kad šiuo metu jau formuojasi praktika neleisti susipažinti su net ir viešai išnagrinėtų bylų medžiaga. Aš esu susidūrusi su situacija, kai man neleido susipažinti su byla, kurioje prieš tai atstovavau, argumentuojant tuo, kad mano atstovaujamasis pašalintas iš bylos. Į aplinkybes, kad toji byla buvo nagrinėjama viešai ir joje nebuvo jokios ne viešo pobūdžio informacijos, nebuvo atsižvelgta.

Taigi, kokiu pagrindu apribota galimybė žinoti jos turinį? Atsakysiu – nemanau, kad buvo konkreti intencija. Tiesiog yra bendra tendencija, kad teismai tampa vis uždaresni. Taip, mes matome gražias nuotraukas facebook.lt, taip, mes kartais klausome gražius interviu, kuriuose teisėjai aiškina, kaip jie kuria teisinę valstybę, tačiau… Tai – tik blizgučiai. Realybė tokia, kad teismai ne tik kad netampa atviresne institucija, priešingai, ir taip menkas teismų atskaitingumas bei prieinamumas dar labiau mažėja.

Teismų ir visuomenės atotrūkis kasdien didėja, ko pasekoje visuomenė sulaukia sprendimų, kurie yra tiesiog nesuprantami sveiku protu. O kas po to? O po to nieko, nes pareigūnai, pateikę fiktyvią pažymą, teisiami, kai tuo tarpu teisėja, tos pažymos pagrindu 4 m. atribojusi vaiką nuo motinos, iki šiol sėkmingai dirba tame pat teisme.

Ar tai reiškia, kad pareigūnai buvo aukštesnės kvalifikacijos už teisėją ir suprato, kad tokios pažymos išrašyti negali (o teisėja to nesuprato), ar visgi tiesiog tai, kad reali teisėjų atsakomybė vis dar tėra fikcija? Aš apsistočiau ties antru variantu.

Ir fikcija ne tik teisėjų atsakomybė. Fikcijų yra daug ir įvairių. Daugelio įtakingų tarnautojų atsakomybė yra fikcija, nes, „atleisti” iš vienos institucijos, jie sėkmingai įsitaiso kitoje.

Fikcija yra atsakingas valdymas, kai viešuosiuose pirkimuose dalyvauja asmenys, siūlantys kainas, keleriopai aukštesnes už rinkos. Ir sugeba tuos konkursus laimėti. Nebūtinai dėl to, kad kyšininkauja. Galimai dar ir dėl to, kad visi taip daro – teikdami paraišką kainas padaugina iš 2 ar 3. Nes kai pagalvoji… O kam išvis gaišti laiką ir dalyvauti tuose viešuosiuose pirkimuose, jei už tokią pat kainą gali parduoti rinkoje? Be paraiškų pildymų ir ilgų biurokratinių procedūrų?

Fikcija yra pažanga, kurią deklaruoja milijonus rankų ketinantys paspausti politikai, nes rankas galima panaudoti daug efektyviau.

Apskritai, paskutiniu metu matau tiek fikcijų, tiek tuščio piaro ir tiek mažai rezultatų, kad nori nenori imu galvoti, kad tikrasis priešas yra viduje. Ir tas priešas, kenkdamas visų gyvenimo kokybei, sukelia patį didžiausią nesaugumą valstybėje. Nes žmonės, kurie yra pikti ir nusivylę, negali būti lojalūs. Nes tas, kuris jaučiasi vergu, nežinos, kaip kovoti už laisvę (kurios niekada neturėjo).

Ar Rusija yra priešas? Taip.

Bet argi ne priešai tie, kurie dėl savo godumo daro gyvenimą Lietuvoje nepakenčiamą? Ar ne priešai tie, kurie diskredituoja valstybę jos gyventojų akyse?

Tiek apie žmogų, tiek apie visą valstybę daugiausia pasako tai, kaip jis elgiasi su silpnesniais. O kaip Lietuva elgiasi su vaikais, pensininkais, neįgaliaisiais? Kokią gyvenimo kokybę turi šios pažeidžiamiausios grupės?
Tiek apie žmogų, tiek apie visą valstybę daugiausia pasako tai, kaip jis elgiasi su silpnesniaisiais. O kaip Lietuva elgiasi su vaikais, pensininkais, neįgaliaisiais? Kokią gyvenimo kokybę turi šios pažeidžiamiausios grupės?

Taigi… Rūpintis nacionaliniu saugumu reikia iš vidaus. Tada ir išorės pavojai neatrodys tokie baisūs. O gyvenant šalyje, kurioje daugybė žmonių kasdien kovoja su diskriminacija, pažeminimu ir skurdu, saugumas apskritai yra fikcija.

Taip, daugelis žmonių turi daugiau laisvės, nei iki 1990 – ųjų. Tačiau net neįsivaizduoja, ką su ja daryti, nes jų pajamos nepakankamos priimti kokius nors sprendimus dėl rytdienos. Ir net dėl šiandienos.

Jų pajamos nepakankamos išvykti toliau savo kaimo ar bent jau nueiti į teatrą. Ir kai gyvenimas toks ribotas, tai visiškai nesvarbu, kokias laisves teoriškai suteikia Konstitucija.

Jų gyvenime nėra laisvės.

Kai neturi galimybių rinktis, laisvės nelieka. tas, kuris guli prie pečiaus, gal ir pasirinko, tačiau tas su cigarete paliktas be pasirinkimo - kur gimti, kaip augti, kuo tapti.
Kai neturi galimybių rinktis, laisvės nelieka. Tas, kuris guli prie pečiaus, gal ir pasirinko, tačiau tas su cigarete paliktas be pasirinkimo – kur gimti, kaip augti, kuo tapti.

 

 

4 atsakymai į “Ar tikrai mums grėsmę kelia tik Rusija?”

  1. patiko apie teisėjų atsakomybę. šiuo metu mane teisia, na teisia jau 4 teisėjas, byloje įrodymų kad aš dariau tai kuo esu kaltinamas nėra, bent praitame tą paskutiniame vykusiame posėdyje pripažino kaltintojai. Na danbar vėl įrodymų ieško ir gal ras. Ieško jau 5 metus, teisėjai tą persekiojimą nė nežinau kaip pasakyti toleruoja, leidžia, ar jam pritaria iki senaties dar 3 metai ir jie greičiausiai ištemps visą jiems įstatymų suteiktą laiką. Iš kaltintojų gal ką ir prisiteisiu nors nesu tikras, kad noriu, iš pareigūnų ir teisėjų noriu, bet manau šansų nėra neturiu tam nei pinigų nei laiko nei ryšių. Ačiū bent kas rašo apie tokias teismų bėdas.

    1. Bėdų, deja, tikrai yra. Linkiu Jums palankios proceso baigties. P.S. Jei galų gale būsite išteisintas arba byla bus nutraukta, teorinės galimybės reikalauti iš valstybės kompensacijos yra. Ir tikrai siūlyčiau apie tai pagalvoti.

  2. Liūdna, bet tiesa. O liūdniausia, kad realių prošvaisčių nesimato.
    Kažkaip estai, kurių santykiai su kaimynu ne mažiau įtempti, priėjo tos pačios išvados, kaip ir jūs: geriausia kontrpropaganda yra gyvenimo kokybė šalyje. Į ką mūsų elitas ir pažangioji, khe, visuomenės dalis žiūri skersai – mums tas netinka. Daug kas pas estus kitaip, ir su tais pačiais teismais jie iškart kitaip susitvarkė, ko rezultatus dabar turi, nes buvo politinė valia. Ir aš nebeįsivaizduoju, kas juos pas mus galėtų reformuoti, nes palankiausias laikas jau praleistas, o politinės valios kelti ranką prieš savus nebuvo ir neatsiras. Ir tt ir pan. Liūdesys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *