Ar tikslas būti laimingu išties gali padėti taip jaustis?

Po to, kai perskaičiau Jordan B. Peterson knygą „12 gyvenimo taisyklių. Priešnuodis chaosui“, mano pašnekovai kenčia nuo itin dažnai kartojamų frazių „o Petersonas…“ arba „apie tai kaip tik rašė Petersonas“.

Išties, jei norite tikėti, kad gyvenimas yra lengvas ir užtenka norėti, šios knygos nerekomenduočiau – gali numušti rožinius akinius, bet jei trokštate šiek tiek aiškiau suvokti gyvenimo prasmę, savo paties būtį ir kaip ištverti gyvenimo išbandymus, tai yra skaitinys Nr. 1.

Paskutiniu metu mano gyvenimui apibūdinti labiausiai tiko būtent žodis „chaosas“. Ir man mirtinai reikėjo priešnuodžio.

Manau, kad jį gavau.

Petersonas iškart pylė į tarpuakį ir tiesiai šviesiai išrėžė, kad laimės vaikytis neapsimoka, tad jei nesi laimingas – nieko tragiško. Realybėje, sako jis, dauguma žmonių nėra laimingi (taip, taip, ir nesvarbu, ką teigia jų Facebook nuotraukos).

Tačiau šis suvokimas, nors ir išlaisvinantis, aštrus lyg peilis – jei nebūti laimingu yra normalu, o būti laimingu – sunkiai tikėtina, tai… koks tikslas gyventi?

Petersonas eina toliau ir pasako savo atrastą paslaptį – gyvenimui pilnatvę suteikia ne laimė, o… prasmė. Prasmė yra tas matas, kuriuo turėtume matuoti savo dienas, metus ir valandas. Poelgius. Mintis. Tikslus.

Ir pažymiu, kad laimė bei prasmė suvokiamos kaip visiškai skirtingos kategorijos. Laimė yra gulėti ant jūros kranto su kokteiliu rankoje ir grožėtis gražiu horizontu, tačiau, klausia Petersonas, kiek Jūs taip išgulėsite? Ir kas Jums nutiks, jei taip gulėsite mėnesį ar metus? Žinoma, Jūs prasigersite.

Laimė yra dažniausiai lengva bei trumpalaikė būsena, kuri neskatina tobulėjimo, nepadeda pažinti savęs bei kitų, nekelia iššūkių. Ilgalaikė laimė tam tikra prasme gali tapti žalinga (alkoholikai – iliustratyviausias to pavyzdys). Jų laimė laikui bėgant tampa didžiausia kančia.

Tuo tarpu prasmė – santykinis laimės antonimas, kai (galbūt) atsisakai gulėjimo ant jūros kranto vardan to, kad padarytum kažką, kas ateityje duos naudos tau pačiam, tavo artimiesiems ar net visai žmonijai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad prasmė gali nepagrįstai asocijuotis su patogumu, tarkim, aš neguliu ant jūros kranto, bet elgiuosi niekšingai ir gaunu iš to trumpalaikės naudos sau ir savo artimiesiems netolimoje perspektyvoje. Tokio veikimo Petersonas nepavadintų prasmingu, tik patogiu. Priešingai, gyvenime reikia prasmės, kuri suteiktų būčiai didvyriškumo ir padėtų ištverti net didžiausius sunkumus, sako jis.

Kas, pasak Petersono, yra prasminga? Darbas vardan gėrio. Ne dėl siaurų, trumpalaikių interesų ar asmeninės naudos, o būtent dėl to, kad pasaulis taptų nors kiek geresne vieta. Jei kiekvienas skirtų savo gyvenimą tam, kad padaryti pasaulį geresniu, galbūt mes sugebėtume sukurti Rojų žemėje, svarsto jis, ir priduria, kad prasmė gali užpildyti gyvenimą taip labai, kad net mirtis nebebus baisi.

Ir tai tikrai gali atrodyti kaip psichologijos teoretiko išvedžiojimai (nors visa knyga – itin stipriai argumentuota), tačiau kaip tik po Petersono perskaičiau Nadios Murad „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe istorija“.

Nadia Murad ir Jordan B. Peterson neturi visiškai nieko bendro: jis – vyras, ji – moteris, jis gimė privilegijuotu baltuoju Kanadoje, o ji – persekiojama jazide Irake. Jam jau virš penkiasdešimt, o jai nėra nė trisdešimties. Ir visgi… Nadia Murad, ištvėrusi kone visos šeimos ir daugelio draugų netektį, palaidojusi tiesiogine to žodžio prasme visą kaimą, iškentusi sekso vergiją, laižiusi savo prievartautojui nuo kojų medų, savo pačios žodžiais, prisikėlė, kai atrado… prasmę. Kalbėti apie tai, ką patyrė ir siekti, kad ją ir jos artimuosius nuskriaudę niekšai būtų nubausti.

Prasmė suteikė pragarą išgyvenusiai merginai jėgų ne egzistuoti, o gyventi. Ir, kad ir koks skausmas draskytų jos krūtinę, šiandien ji yra žinoma, stipri, Nobelio taikos premija apdovanota moteris, kuri skelbia pasauliui apie savo tautą ir ieško išeities ten, kur, atrodytų, jos beveik neįmanoma rasti.

Būdamas laimingu Jūs greičiausiai tiesiog degraduosite, o už prasmę gyvenimas atsidėkos viena kita laimės akimirka ir nuolatine pilnatve.

Tad nesivaikykite laimės. Vaikykitės prasmės.

Nuotrauka – skolinta.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Vienas atsakymas į “Ar tikslas būti laimingu išties gali padėti taip jaustis?”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *