Ar vaikas gali gimti tik iš vyro ir moters?

„Bernardinai.lt” išvydau antraštę „Po „Baltic pride” eitynių. Kas bus šeima?„. Tikslus klausimas ir gana banalus atsakymas, kad šeimos paskirtis – pratęsti giminę, kam esą reikalinga vyras ir moteris.

Klausimas – ar tikrai?

Be ironijos. Tai kuo rimčiausias klausimas, į kurį šiandien dar galima atsakyti „taip”, tačiau neaišku, ar šis atsakymas bus teisingas po 50 m. Gyvename laikais, kai biologija ir medicina daro neįtikėtinus šuolius, keičiančius suvokimą apie žmogaus pradėjimą ir tai, kas yra žmogus apskritai.

Be to, nauja socialinė tvarka keičia tėvystės/motinystės sampratą, o vis ilgėjanti gyvenimo trukmė ir didėjanti robotizacija mažina kartų kaitos aktualumo problemą, netgi priešingai – verčia nuogąstauti dėl per didelio žmonių skaičiaus.

Ir jei mes suvokiame šią naują biologinę, medicinos ir socialinę situaciją, klausimas „kas yra šeima?” nebėra visiškai aiškus, lygiai kaip nėra visiškai aiškus klausimas „kas yra motina?”, „kas yra tėvas” ir netgi „ar vaiką gali pradėti tik vyras ir moteris?”.

Nežinau, ar tai tiesa, bet teko girdėti, kad tiek vyrai, tiek moterys turi abiejų lyčių ląstelių ir kad tokiu būdu galima sukurti vaiką, kuris turėtų dviejų vyrų ar dviejų moterų genų. Tokiu atveju vyras ir moteris nėra būtina sąlyga naujai gyvybei pradėti, bet, net jei ne, šiuo metu populiarėja toks dalykas kaip prekyba vaikais (kitaip vadinama surogatine motinyste), įsivaikinimas, globa ir pan. Per amžius įprastą įtėvių sampratą pakeitė biologinių ir ne biologinių tėvų samprata (lyg biologiškai vaiko nepradėjęs asmuo galėtų būti jo tėvu ar motina). Laikantis tokio požiūrio, vaiką galima pradėti pasinaudojant surogatine motinyste, įsivaikinti ar globoti.

Nederėtų pamiršti ir tokių galimybių kaip klonavimas, kuris kol kas etiškai atmestas, bet taip pat skinasi kelią į žmonių sąmonę kaip viena iš priimtinų alternatyvų gyvybei pradėti.

Ir nors mes iš esmės aptariame nenatūralius būdus, tačiau… Kam dar rūpi natūralumas? Žmogus tam tikra prasme ima žaisti Dievą ir tikėtina, kad greitai tai, ką laikome natūralia giminės tąsa, tebus pasenęs ir tik prastuomenės praktikuojamas būdas, kai tuo tarpu „pažangus” elitas kursis vaikus mėgintuvėliuose – pagal pageidaujamas savybes, tarsi veislinius šuniukus.

Vis populiarėjanti žmogaus netobulumo idėja yra puikus pamatas – galima padaryti geriau – atsisakyti luošių, negabių, negražių ar kitaip nepageidaujamų individų. Galima sukurti tobulą žmogų.

Klausimas, žinoma, tas pats – ar tikrai?

Aš manau, kad žmogus negali pranokti pats savęs ir šia prasme žmonių „selekcija” būtų ne pažanga, o priešingai – stagnacija, apibrėžianti žmogų esamuose rėmuose ir trukdanti natūraliai evoliucionuoti.  Bet galiu būti neteisi, žinoma.

Kitas dalykas, kad net masiškai nepraktikuojant alternatyvių būdų pradėti naują gyvybę, lieka klausimas, kiek žmonių yra reikalinga – kas žino tą skaičių?

Mums atrodo, kad reikia kuo daugiau vaikų ir anūkų, tačiau gilėjančios skurdo bei nedarbo, galų gale, taršos problemos verčia pagalvoti, ar nuolatinis žmonių skaičiaus augimas yra racionalu ir kaip tai paveiks tolesnį gyvenimą. Tad galbūt vaikai nėra tokia jau būtina sąlyga šeimai? Galbūt šeimai užtenka bet kokių asmenų, pasiryžusių bendrai tenkinti savo socialinius ir ekonominius poreikius?

Ir jei manote, kad pateiksiu atsakymus, tai labai stipriai mane pervertinate. Atsakymo nežinau, tačiau sprendžiu, kad kalbant apie tai, kas yra ir kas nėra šeima, visų pirma turime suvokti pasaulyje vykstančius pokyčius, kurie gal natūraliai, o gal ir ne keičia ilgus amžius nusistovėjusią šeimos sampratą. Kitu atveju analizuosime vidaus degimo variklį kaip prototipą imdami arklio tempiamą vežimą.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.