Paprastai aš gana skeptiškai vertinu lietuvių maniją, vos sulaukus 25 – erių, apsikrauti paskolomis visam gyvenimui (ypač, kai pirkinys – būstas). Kita vertus, manau, kad šią maniją iš dalies skatina šiek tiek keistoka situacija nuomos rinkoje.
Pirmiausia, absoliuti dauguma nuomos santykių nėra tinkamai įforminami, dėl ko ir nuomotojas jaučia baimę, kad nuomininkas kažką sugadins, ir nuomininkas jaučia baimę, kad jį bet kada išmes.
Antra, absoliuti dauguma nuomojamų būstų yra apverktinos būklės – ypač, jei kainos prieinamos vidutines pajamas gaunantiems asmenims. Ten vis dar galima rasti kilimų ant sienų, prieš 30 m. miltais išklijuotų tapetų ir pan. Ir jei problemos tik tokios, tai pusė velnio, nes dažnai dar būna perpučiami langai, protu nesuvokiamos šildymo sąskaitos arba… pikta šeimininkė gretimam kambary.
Na, ir trečia – nuoma su vaikais ir gyvūnais yra slaptojo agento verta misija, nes daugybė (tikrai daugybė!) nuomotojų nei vienų, nei kitų nepageidauja.
Kodėl?
Geras klausimas, tačiau sudėtingas atsakymas.
Aš dar galėčiau suprasti, jei vaikai ir gyvūnai kaip potencialus žalos šaltinis būtų nepageidaujami naujai suremontuose, liukso klasės būstuose, bet labai dažnai tokie prierašai puikuojasi, nuomojant 20 m. remonto nemačiusius butus.
Ir tada man dėliojasi kelios alternatyvos:
Pirma, savininkas, švelniai tariant, neadekvačiai vertina savo turtą. Ir tai reiškia, kad gali būti problemų gyvenant ir be vaikų ar gyvūnų – mažiausią nusidėvėjimą teks atlyginti dvigubai, laukia isterijos dėl neišplautų indų ir pan.
Antra, savininkas nesupranta, kas yra nuoma, t.y. tas turtas, kurį jis patiki nuomininkui, jo pasąmonėje tebėra valdomas jo ir jis jausis turintis teisę dažnai lankytis „svečiuose”, tikrinti, ar laiku plaunamos grindys ir t.t. ir pan. Tai yra, jis nori gauti nuompinigius, bet kartu pats dalyvauti valdant turtą.
Reziumė?
Lietuvoje iš tiesų dar nelabai suprantama, kad nuomos esmė – valdymo teisės perleidimas kitam asmeniui. Ir kad tai reiškia, jog savininko galimybės dalyvauti valdant nuomojamą turtą yra labai minimalios.
Pinigai mokami būtent už tai, kad mokėtojas galėtų nuomojamu daiktu naudotis savo nuožiūra (iš esmės nekeičiant daikto kokybinių savybių).
Visgi, kuo daugiau visokių reikalavimų daikto naudojimui (be vaikų, be gyvūnų ir pan.), tuo labiau tikėtina, kad savininkas menkai suvokia nuomos santykių esmę ir bus linkęs negerbti nuomininko privatumo, trukdys nuomininkui naudotis butu (kambariu) jo paties nuožiūra.
Sprendimas?
Vengti nuomotis tokius būstus, kurių nuoma apsunkinta neracionaliais reikalavimais (net jei iš pažiūros Jums tai netrukdo), nes, kaip ir sakiau, „be vaikų ir augintinių” yra tik vienas iš signalų. Labai gali būti, kad jau susitarus dėl nuomos sužinosite ir daugiau keistų sąlygų.
Būsta nuomuojant nelegaliai iš sąvininko perspektyvos atsiranda bent du į teisinius dalykus susivedantys niuansai:
1. Vaikai ir garsūs gyvūnai gali trigerinti irzlius kaimynus, kuri epo to „rašys zajavus”.
2. Šeimą su vaikais išgyvendinti gali tapti sudėtinga.
Yra racijos, nors gi žmonės gali būti triukšmingi ir be vaikų/gyvūnų. O dėl antro, tai ir be vaikų iškeldint (jei pagal teisines procedūras) nelogiškai sudėtinga.
Teko būti tiek vienoje tiek kitoje pusėje. Viena galiu pasakyti, nuomotojas turi gyvenamą plotą, nuomininkas – pinigus, kuriuos nori keisti į tą plotą. Tiek gyvenamo plotas, tiek nuomininko pinigai – riboti resursai, todėl viskas – derybų klausimas. Nežinau, ar kas nors šiais laikais turi laiko važinėti pas nuomininkus ir tikrinti ar jie reguliariai plauna grindis. Svarbu, kad būtų laiku atsiskaitoma su nuomotoju ir su paslaugų teikėjais (šiais laikais vėlgi viską nesunku patikrinti nepasikėlus nuo kompo), o daugiau ką tu ten sužiūrėsi. Tiesa, visokių yra. Nuomojau butą šeimai su katinu, tai daugiau nuomoti žmonėms su gyvūnais tikrai nenoriu (katė kaip reikiant apgadino baldus, durų staktas, duris, be to bute atsiranda specifinis myžalų kvapas, kurio niekaip neina išnaikint). O va su vaikais – manęs nė kiek negąsdina. Iškraustyti šiais laikais jokių problemų nėra, galima leisti prisiregistruoti, o pertapetuoti kambarius keičiantis nuomininkams vis tiek teks, ir nuomininkai turintys vaikų paprastai kelia daug mažiau problemų, yra rimtesni, ramesni žmonės, sudaro sutartis ilgesniam laikui, retai kyla kažkokių problemų su atsiskaitymu (jei ir kyla, tam dažniausiai yra rimta priežastis ir visada galima susitarti, kad tų nuompinigių bus galima ir palaukti). Nežinau, kai pats jaunas buvau irgi nuomojausi. Man kažkaip sekėsi, tik ant vieno durnesnio buvau papuolęs, bet ten ilgai ir negyvenau. Viskas juk matosi per pirmą susitikimą, na nebent esate ekstremalai ir nuomojat butus jų nė nematę. O kad nė vienam nekiltų jokių problemų viską surašot juodu ant balto: vardai, pavardės, asmens kodai, kontaktiniai telefonai, kokie daiktai paliekami bute už kuriuos nuomininkas atsakingas (galima padaryti foto, juk bet kuris telefonas fotografuoja), skaitiklių rodmenys buto perdavimo nuomininkui momentu, kokio dydžio nuomos kaina ir kurią mėnesio dieną bus atsiskaitoma, kokio dydžio užstatas, kokios sąlygos nutraukti nuomos sutartį nesibaigus terminui kiekvienai pusei. Protingas nuomotojas viską pasiskaičiuos, įsigys civilinį draudimą, nepraneš jokiai valstybinei įstaigai (pranešt gali tokiu atveju jei nenori nieko uždirbti ir turėti krūvą problemų), pasitikrins ar nuomininkas nėra koks ieškomas, įtrauktas į kokią įdomią įskaitą ar krūvą skolų turintis asmuo (tereikia turėti pažįstamą reikiamoje įstaigoje arba pačiam ten dirbti :). Sutartis dažniausiai sudaroma metams, atsiskaitoma paskutinę mėnesio dieną, geriau kokį 30 eurų numest nuo rinkos kainos, bet pasirinti norimus nuomininkus, jokiu būdu nesusidėti su kokiomis agentūromis(kiek turėjau bėdų tai viskas tik per jas), nesigasdinti jokiomis vmi, jei nuomininkai ir nuomotojai protingi, jos bedantės ir realiai nieko padaryti negali, siųst toli visokias bobulencijas, besikišančias į ne savo reikalus. O visa kita – derybų klausimas. Abiems pusėm esant geranoriškiems visos problemos nesunkiai išsprendžiamos.