Filmų apie psichikos sutrikimus nėra tiek jau mažai, tačiau šis išsiskiria keliais aspektais: pastatytas autobiografinio romano motyvais ir jame gana vaizdžiai atskleidžiami pirmieji psichikos ligų požymiai, kuriuos neatidžiai stebint galima palaikyti tiesiog išsiblaškymu, alkoholizmu, „sunkiu” charakteriu.
Net kelis man artimus žmones iš tikrųjų buvo ištikusi psichozė, dėl ko galiu patikinti, kad dramoje tikroviškai atskleidžiami ligos simptomai – nesugebėjimas atlikti įprastų užduočių, dėmesio koncentracijos praradimas, nerimastingumas, keisti įsitikinimai (tariami blakių sukandžiojimai, tariamai lašantis vanduo), nelogiški teiginiai ir socialinių normų nepaisymas (rėkavimas darbe, kojų užsikėlimas ant stalo). Filmo herojės elgesys pastebimai kinta, tačiau, kaip dažnai būna, kurį laiką aplinkiniai į tai žiūri aplaidžiai. Tuo metu liga vis labiau progresuoja, atimdama galimybes dirbti ir gyventi normalų gyvenimą.
Herojė praranda darbą, grįžta į tėvų namus, tačiau jos sveikata negerėja. Kreipusis į gydytojus, jie nustato tik fizinę ligą – epilepsiją, o neracionalų elgesį priskiria nuovargiui ir alkoholizmui.
Tačiau dukrai vis labiau kraustantis iš proto, tėvai pasiekia, kad ji būtų hospitalizuota, Ir štai tuomet po ilgų tyrimų ir spėlionių pagaliau paaiškėja , kas nutiko veikliai, karjeros siekusiai moteriai.
Puiki drama, kurią reikėtų pažiūrėti bent edukaciniais tikslais, nes įsitikinimas, kad psichikos ligos yra retos ar „blogos” ir kad jos tikrai nepalies mūsų ir artimųjų yra mitas, dėl kurio daug žmonių laiku negauna medicininės pagalbos. Filmo herojė – jauna, veikli, protinga moteris – yra puikus įrodymas, kad nuo tokių susirgimų neapsaugotas nei vienas.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.