Čia jau tokia tendencija, kad dažniausiai noriu rekomenduoti tuos filmus, po kurių tenka valytis ašaras.
Greičiausiai vertingiausia tai, kas stipriausiai paliečia. Net jei tas prisilietimas šiek tiek skausmingas.
Filmo herojaus sūnaus pastatytas filmas apie jo tėvų istoriją. Tarsi labiau apie tėvo, nors man matyt labiau įsimins motinos.
Jaunas vyriškis, persirgęs poliomielitu, liko visiškai neįgaliu, tačiau, nepaisant to, nugyveno dar berods apie 20 m. Miegodamas vienoje lovoje su savo žmona. Stebėdamas, kaip auga sūnus. Netgi keliaudamas.
Jo draugas, mėgindamas palengvinti jam gyvenimą, sukūrė vežimėlį, kuris palengvino gyvenimus tūkstančiams sunkiausias negalias turinčių žmonių.
Aš nežinau, kas mane sužavėjo labiau – moteris, kuri liko su savo vyru net tada, kai iš jo neliko nieko, ar vyras, kuris ryžosi gyventi, net negalėdamas kvėpuoti.
Nepamirštama.
