Klausimą „Dėl ko tu taip nerimauji?” ir pasakymą „Nepažįstu kito tokio žmogaus kaip tu” sieja netikėtas vardiklis – labiausiai nerimauju dėl to, kad pati savęs nepažįstu. Ir savo nelaimei pagaliau tą suvokiau; po ilgų metų apsimetinėjimo, kad kažką apie save žinau ir kad priimu kažkokius sprendimus.
Kiek save pamenu, žmonės dažnai sakydavo, kad esu „kitokia”, „įdomi”, „išskirtinė”, „autentiška”, kad jie nepažįsta panašių į mane. Kartais tai buvo sakoma siekiant užgauti, bet dažniau kaip komplimentas. Ir sakantieji negalėjo žinoti, kokią man kelia baimę.
Būti „kaip visi” reiškia būti… priimtu, saugiu, tinkamu, sukurtu pagal tam tikrą modelį, tinkamu tam tikram modeliui.
Būti „kitokia” reiškia neturėti atsakymo, nerasti pavyzdžio, nepriskirti savęs jokiai grupei, neidentifikuoti su tam tikrais asmenimis ar veikla. Nesaugumas. Pats tikriausias nesaugumas.
Retas žino, kaip labai stengiausi būti „kaip visi” (ir kaip labai nepavyko). Dar retesnis žino, kad viena mano vaikystės svajonių buvo turėti seserį dvynę, nes – atrodė – tuomet būtų kažkas, kas mane suprastų. Pagaliau.
Esu išleidusi gana daug pinigų psichoterapijai, pasakojusi psichoterapeutui keisčiausius ir netgi gana gėdingus dalykus apie save, tačiau, jei atvirai, manau, kad ir jis mane ne visiškai suprato ir kad jo susikurtas įvaizdis šiek tiek prasilenkė su tikrąja mano asmenybe.
Taigi, dėl ko aš nerimauju?
Dėl moters, kurią matau veidrodyje. Dėl jos sprendimų – ypač tų, kurių nepriima. Dėl jos neapibrėžtumo, silpnumo ir dėl to, kad… ji tai – aš.
Ji tai – aš.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
ech, kaip gaila, kad neturi šalia žmogaus, kuris tave palaikytų ir leistų atsiskleisti kaip asmenybei. Nes tos paieškos atrodo, kad užsitęsė per ilgai . Gal jau neieškok, o atsipalaiduok ir gyvenk 🙂
Kažkur internete buvo nuotrauka, padaryta iš žmonių į saulės sistemos pakraščius paleisto aparato. Toje nuotraukoje žemė viso labo tik mažytis taškelis. Kai būna liūdna, prisimenu tą nuotrauką, tą mažą taškelį, kuriame telpame visi septyni milijardai su visomis savo emocijomis. Žiūrėdamas į tą taškelį suvoki kokie mažyčiai ir trumpalaikiai esame ir tuomet toks mielas tampa tiesiog pasivaikščiojimas spygliais nuklotu ir saulės nušviestu miško taku. Stiprybės ir ramybės Jums, Lidžita. Prisiminkite senesnius savo išgyvenimus-juk jie praėjo, jie neteko reikšmės. Taip bus ir su dabarties sunkumais. Ačiū Jums už Jūsų atvirumą.
Ačiū, Valentai, už gražų ir prasmingą postą. Praeis. Žinau. Tikiu. Jaučiu 🙂