Darboholizmas: mada, būtinybė ar… pomėgis?

Nėra pasaulyje tokio tinginio, kuris nemėgtų kartais pakalbėti apie darbą. Ir aš čia jokia išimtis.

Prisipažinsiu, kad jau porą metų nebegyvenu ritmu namai – darbas – namai – darbas. Mano ritmas – daug įvairesnis, apimantis eilę visokių veiklų, pramogų, susitikimų su draugais ir pan.

Turiu pasakyti nustebau – nedirbant 24/7 galima uždirbti daugiau, o ir jaustis žymiai geriau.

Sužinojau, kad Lietuvoje vyksta eilė visokių renginių, festivalių,tačiau net paprasti pasivažinėjimai dviračiu ar pasisėdėjimas su draugais pirtelėje gali teikti didžiulį malonumą.

Daugelis darboholikų net neįtaria, kad Radviliškio rajone vyko nuostabi Tulpių žydėjimo šventė, kur vos už 5 Eur buvo galima ne tik pasigrožėti tulpėmis, bet ir paklausyti koncerto, pasigerėti senoviniais automobiliais, dvaru ir pan.
Daugelis darboholikų net neįtaria, kad Radviliškio rajone vyko nuostabi Tulpių žydėjimo šventė, kur vos už 5 Eur buvo galima ne tik pasigrožėti tulpėmis, bet ir paklausyti koncerto, pasigerėti senoviniais automobiliais, dvaru ir pan.

Kai nesi priklausomas nuo darbo, tampi priklausomas nuo įspūdžių, kas yra ženkliai maloniau.

Nepaisant to, iki šiol daugybė mano sutinkamų žmonių dejuoja, kad be darbo ir namų nieko daugiau nemato ir kad tiesiog neįsivaizduoja, kaip galima rasti laiko dar kam nors. Ir ne – kalba ne apie milžiniškų korporacijų vadovus, kurie keliauja po pasaulį arba kasdien dalyvauja dešimtyse susitikimų.

Tokias frazes galima išgirsti iš buhalterių, vadybininkų, projektų vadovų, sekretorių ar valstybės tarnautojų.

Tipiškas darboholikas atrodo maždaug taip. Didžiąją laiko dalį.
Tipiškas darboholikas atrodo maždaug taip. Didžiąją laiko dalį.

Daugelis mano pažįstamų tiki, kad jei nebūtų pasirengę bet kada šokti į mašiną ir lėkti į darbą, tai nutiktų kažkas baisaus – juos atleistų, įmonė bankrutuotų. O gal net būtų paskirtas viešas papeikimas. Per televiziją – žinoma.

Daugelis darboholikų meilę darbdaviui įrodinėja kur kas aktyviau, nei meilę sutuoktiniui. O paskui stebisi, kai nebelieka to sutuoktinio.
Daugelis darboholikų meilę darbdaviui įrodinėja kur kas aktyviau, nei meilę sutuoktiniui. O paskui stebisi, kai nebelieka to sutuoktinio.

Ne mažesnė dalis tiki ir tuo, kad išeiti iš darbo 17 ar 18 val. tiesiog nepadoru – net jei smegeninė nebeveikia nuo popietinio konflikto su vadovu, būtina išsėdėti mažiausiai iki kokios 19 val. O išeiti apie 20 ar 21 val., tai jau apskritai gero tono ir tinkamo požiūrio į darbą požymis.

Iš tiesų ne tiek svarbu darbe dirbti, kiek jame būti. Juk net ir kiurksojimas Facebook ar asmeninių nuotraukų peržiūra kitiems palieka įspūdį, kad užsiimama rimtais reikalais.

Ne tiek svarbu kažką daryti, kiek apsimesti, kad kažkas daroma. Nuo 8 iki 22. Arba net ir naktį.
Net ir tai padeda palaikyti lojalaus darbuotojo įvaizdį.

Beveik visi „nespėjantys” išeiti namo 17 val. „spėja” darbo metu panaršyti interneto portaluose, pakalbėti telefonu su draugais ir pan. Ar kada pastebėjote, kiek Jūsų „darboholikai” draugai praleidžia laiko „online”? O gal ir pats esate iš tų, kur darbą palieka geriausiu atveju 18 val., nors iš esmės mažiausiai 2 – 3 val. prašvaistomos „laikinant” draugų nuotraukas? Arba gerą pusdienį pliurpiant telefonu su draugais ir tik jau visai prieš darbo pabaigą užsiimant projektų „damušinėjimu”?

Taigi, kodėl daugybė žmonių darbe mielai praleidžia begalę laiko „tvarkydami” asmeninius reikalus, o paskui sėdi iki išnaktų ir visiems pasakojasi, kaip nusidirba, vaikų nemato, su draugais nebendrauja, o tėvus aplanko tik per didžiąsias šventes? O jau renginiai… Kokie renginiai. Juk savaitgalį norisi tik išsimiegoti.

„Jie svaiginasi darbu, kad nežinotų, kaip jaučiasi iš tikrųjų.” – Aldous Huxley

Iš tiesų darbas yra puikus būdas pabėgti nuo gyvenimo, jausmų, vaikų, ieškojimų ir nusivylimų. Darbas tarsi saugus prieglobstis, kuriame viskas žinoma ir kontroliuojama. Kur galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų ir vėliau jais girtis aplinkiniams. Nepriklausomai nuo to, kiek tie rezultatai tau asmeniškai mieli ir priimtini.

Būti lojaliu kompanijai yra svarbiau, nei būti lojaliu sau ar savo šeimai, tačiau kompanijai bankrutavus ar radus dar didesnį „darboholiką”, lieka tik sutrikimas ir noras kuo greičiau nerti į saugų kitos kompanijos glėbį. Kur vėl bus galima vaidinti gyvenimą. Be jausmų ir įspūdžių. Tik su kontoros kėde, kompiuterio monitoriumi ir mobiliuoju telefonu. Su netikrais ryšiais ir netikrais jausmais. Su begaline vienatve ir dvasine tuštuma. Kurios net nejauti.

Nes gyvendamas darbu apie kitką nemąstai. Kitko nereikia.

Dienotvarkę visados galima "užpildyti" pasiplepėjimais Facebook arba begaliniais spaudos skaitymais. Kompiuteris puikiai "suryja" nereikalingą laiką!
Dienotvarkę visados galima „užpildyti” pasiplepėjimais Facebook arba begaliniais spaudos skaitymais. Kompiuteris puikiai „suryja” nereikalingą laiką!

Nes drąsiai gali pasakyti, kad baisiai daug dirbi ir dėl to žlugo santuoka, praradai draugus, eilę metų neperskaitei nei vienos knygos ir nematei nei vieno spektaklio.

Nes darbas yra pasiteisinimas visiems ir dėl visko. Net sau. Ir dėl savęs paties.

Problema tokia, kad įprastai tokie „darboholikai” numiršta net ir negyvenę. O kompanijos jų neprisimena jau kitą dieną po laidotuvių, kadangi nuolat išsekęs ir emociškai tuščias žmogus retai pasiekia labai aukštų rezultatų ar nuveikia ką nors tikrai prasmingo.

Darboholikai paprastai nuveikia kur kas mažiau, nei būtų galima tikėtis pagal darbe praleistą laiką. Ir, aišku, pagrindinė to priežastis, kad jie darbe ne tiek dirba, kiek gyvena.
Darboholikai paprastai nuveikia kur kas mažiau, nei būtų galima tikėtis pagal darbe praleistą laiką. Ir, aišku, pagrindinė to priežastis tokia, kad jie darbe ne tiek dirba, kiek gyvena.

Iš tiesų darboholikais dažniau tampa ne itin gabūs ir didelę pridėtinę vertę kuriantys žmonės, o priešingai – vidutinybės, kurie per silpni gyventi įvairiapusišką gyvenimą. O jų darboholizmas iš esmės žalingas ne tik jiems patiems, bet ir jų vadovams.

Dėl to kiekvienas save gerbiantis vadovas 17 val. turėtų paraginti darbuotojus eiti namo, o ne šnairuoti, kai koks „drąsuolis” laiku palieka darbo vietą.

Labai tikėtina, kad būtent tas, kuris palieka darbą 17 val., tą dieną buvo labiausiai susikoncentravęs ir nuveikė daugiausiai. Nes jis nebijo išeiti pro duris pirmas. Nes jis spės namie pažaisti su vaikais ar nueiti į pasimatymą. O kitą dieną bus darbingas ir nešvaistys darbo laiko netikram gyvenimui – skambučiams, socialiniams tinklams ir spaudos skaitymui.

Kelias į sėkmę prasideda nuo drąsos džiaugtis gyvenimu. Ir supratimo, kad esi vertas kažko daugiau, nei paromis kiurksoti kokiame nors ofise.

Nebijokite uždaryti darbovietės durų 17 val.!

Tikrasis gyvenimas prasideda už kontoros durų.
Tikrasis gyvenimas prasideda už kontoros durų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *