Demokratinių rinkimų perspektyva

Kiekvieną dieną matome protestus bei riaušes didžiojoje dalyje Europos, JAV, tai prasideda Australijoje ir netgi Izraelyje. Spauda tyli arba tik pagąsdina apie suimtus ir baisiomis baudomis nubaustus protestuotojus, tačiau tie, kam aktualu, dalinasi informacija kaip knygnešiai – Facebook.com žinutėmis ir kitais socialiniais tinklais, apie tai dažnai rašo „alternatyvios“, t.y. valstybės nefinansuojamos, žiniasklaidos priemonės.

Neigti, kad dauguma Vakarų pasaulio vyriausybių ne tik praradusios bet kokį piliečių pasitikėjimą, bet iš esmės jau kariauja atvirą pilietinį karą su tauta, gali tik absoliučiai nekritiškas techninio išsilavinimo šviesuomenės atstovas; tik tokie ir neigia.

O tam, kad jų politikos teorijai prieštaraujantys teiginiai esą ne Vyriausybė turi klausyti piliečių, bet piliečiai – Vyriausybės, atrodytų bent kiek svaresni, pasitelkiamas išsakančiųjų kitokią nuomonę marginalizavimas. Ir visiškai nesvarbu, kas tą nuomonę išsako – melžėja Danutė, pripažinta filosofė ar teisės profesorius, besispecializavęs žmogaus teisių srityje. Visi iki vieno kaip lygūs bus išvadinti „marginalais“, „žemesnių pajamų bei išsilavinimo atstovais“ ir „valstybei pavojingais elementais“.

Šiuo metu jokį politinį ar socialinį svorį turintis asmuo negali sau leisti pasisakyti prieš vykdomą politiką ir nesusilaukti sankcijų – ekonominių (atleidimas iš darbo, renginių atšaukimas, baudos) ar socialinių (vieša pajuoka, senų „nuodėmių“ kapstymas, išstumimas į „nepageidaujamų“ piliečių gretas).

O šios tendencijos, kaip minėjau, ne tik Lietuvoje – tai vyksta didesnėje dalyje Vakarų valstybių. Klausimas, ką tai iš tikrųjų reiškia ir kaip šitai derėtų suprasti, kol kas nėra keliamas, nors protingesnieji turėtų įtarti.

Terminas „populizmas“, kad ir turintis neigiamą atspalvį, reiškia labai natūralų dalyką – pataikavimą rinkėjui. Iki šiol populizmas buvo įprasta politiko strategija, nes… Koks gi kitas būdas patekti į valdžią? Tik nedemokratiškas perversmas.

Vakarų visuomenėje joks apie ateitį galvojantis politikas negalėjo sau leisti apsitverti metalinėmis tvoromis, pasisamdyti apsaugą ir prigrasinti, kad, jei visuomenė jo neklausys, tai patirs dar didesnius kankinimus. Nes toks politikas būtų laikomas praradusiu tautos pasitikėjimą ir turėtų palikti postą be tikimybės greitai sugrįžti.

Tačiau bent jau Lietuvoje net ne pavienis politikas, o visa Vyriausybė elgiasi būtent taip – imasi fizinių saugos nuo piliečių priemonių ir didina terorizavimo mastą. Piliečių valia, sprendžiant su jų laisvėmis bei teisėmis susijusius klausimus, ne tik nėra kažkaip rimtai vertinama, bet vien jau tos valios pareiškimas traktuojamas kaip grėsmė valstybei, už tai grasinama baudomis ir net įkalinimais.

Argi tie, kurie planuotų būti perrinktais demokratiniuose rinkimuose, galėtų sau leisti tokį elgesį? Žinoma, ne, nes jau dabar akivaizdu, kad valdantieji pralaimėtų netgi rinkimų išvakarėse įsteigtai partijai „PIŠendas“, kuriai vadovautų vienakojis santechnikas iš Pabradės. Manytina, kad tą galimą pasakyti apie daugumą šiuo metu Vakarų valstybes valdančių politikų – iš esmės jie yra politiniai lavonai. Tuo atveju, jei vyktų demokratiniai rinkimai, kuriuose visi piliečiai galėtų išreikšti laisvą valią.

Deja, labai tikėtina, kad būtent tokie rinkimai ir nėra planuojami – galbūt pandemijos, galbūt politinių sankcijų valstybei „priešiškiems“ asmenims ar tiesiog elektroninių rinkimų, kur skaičiukus gali „sugeneruoti“ duomenų mokslininkai, pagrindu. Dėl to bandymas neigti, kad vykdoma politika signalizuoja demokratijos pabaigą ir reiškia kažkokį naują, galbūt centralizuotą valdymo modelį su „iš viršaus“ nuleidžiamais politikais nebėra tik paprastas naivumas, tai – vištos nukirsta galva šokis.

Atsitraukus nuo to, dėl ko daug metų buvo kovojama ir kas užtikrino kiekvieno piliečio teises dalyvauti valstybės valdyme, grįšime į tamsiuosius laikus, kur koks 90 proc. rezidentų bus atriboti nuo galimybės dalyvauti valstybės valdyme, kartu – įtakoti savo teisinę padėtį.

Ir jei kelis tūkstančius eurų uždirbantis šviesuomenės atstovas tikisi patekti į tą mažą procentą, spręsiančių kitų, o kartu ir savo, reikalus, tai greičiausiai optimistiškai apsigauna – kaip kad tada, kai raminosi, kad karantinas truks tik 2 savaites arba kad užteks 2 adatų „laisvei“ išsipirkti.

Šiais laikais negėda būti „marginalu“, kuris kovoja už demokratijos išlikimą. Gėda būti „šviesuomene“, kuri išdidžiai artėja link kaladės, ant kurios jiems nukirs galvas.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal. 

2 atsakymai į “Demokratinių rinkimų perspektyva”

  1. „Ir jei kelis tūkstančius eurų uždirbantis šviesuomenės atstovas tikisi patekti į tą mažą procentą, spręsiančių kitų, o kartu ir savo, reikalus, tai greičiausiai optimistiškai apsigauna – kaip kad tada, kai raminosi, kad karantinas truks tik 2 savaites arba kad užteks 2 adatų „laisvei“ išsipirkti.“, – iš tiesų, net tie politikai, kurie dabar tupi sau laimingi valdžioje, džiaugiasi turėdami absoliučią galią prieš piliečius, labai apsigauna tikėdamiesi, jog jie čia tupės visada arba, blogiausiu atveju, galės suorganizuoti jiems įtinkančią pamainą. Tiesiog nereikia manyti, kad tarp jų nėra kažkokių kovų. Jos buvo, yra ir bus. Ir tai bus viena iš priežasčių, kodėl jie visi nuskęs.

    Taip pat pacituosiu šiuos žodžius: „Tądien pralaimėjau, nors ir dabar tikiu, kad su Vieningosios srovės idėja mes galėtume suburti visus respublikos gyventojus, nepaisant jų įsitikinimų, tautybės, tikybos, praeities, socialinės kilmės bei visuomeninės padėties, ir kartu turėtume patikimą saugiklį pažvelgti į kiekvieną partiją ne pagal jos deklaruojamus pažadus, bet pagal praktinę veiklą mūsų bendram tikslui, o į kiekvieną žmogų – ne pagal jo pažiūras, o pagal tai, kaip jis tas pažiūras įgyvendina. Be to, vieningai veiklai būtų galima sutelkti visas jaunimo, labdarybės, religines, kultūros, profesines ir kitas organizacijas bei judėjimus. Atsirastų darbo tūkstančiams aktyvistų, kurie dabar be spekuliacijos ir ūkinės veiklos neturi ką veikti.“ Šie žodžiai yra iš Vytauto Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“. Šis talentingas rašytojas (visokie užkalniai, valatkos, miliūtės, užkalnių sugyventinės jam net nebūtų verti nė bato nulaižyti), politinis veikėjas yra turbūt viena labiausiai marginalizuotų asmenybių per visą Lietuvos istoriją.

    Šiuos žodžius cituoju ne šiaip sau. Siūlau visiems perskaityti jo knygą ypač dabar, nes dabartiniai įvykiai yra tarsi išpranašauti jo knygoje. Jis nerašo, kad bus taip, anaip, bet jis aprašo užkulisius, kurie buvo Sąjūdžio metu, primaisiais metais po Nepriklausomybės atgavimo. Taip pat knygynuose šios knygose jau nebėra lyg, nes V. Landsbergis, bandydamas iškelti savo liguistą kultą, pasistengė, jog taip ir nutiktų. Dar žmogų į teismą buvo padavęs šiam gyvam esant, nes šis išdrįso parašyti, kad Landsbergio tėvas siuntė Hitleriui sveikinimo telegramą būdamas ministru. O tai kaip jis vokiečių okupuotoje Lietuvoje galėjo nesiųsti tokios telegramos? Na čia tiek to. Knyga čia yra: https://www.sarmatas.lt/wp-content/files/pdf/vytautas_petkevicius_durniu_laivas.pdf

    Vienas labiausiai man įstrigęs dalykas yra šis. Per rugpjūčio 10-os mitingą pastebėjau, kad yra tasomos moterys gatvės grindiniu, jos daužomos kažkodėl. Man kilo klausimas kodėl. Petkevičius identišką scenarijų buvo aprašęs Sąjūdžio mitinguose. Kažkur atsiranda provokatoriai, kažkur milicija, dar kažkur imamos daužyti ir po grindinį tampyti moteris. Tai yra, tai yra tiesiog toks braižas. O tai rodo turbūt tai, ką, panašu, kiekvienas kriminalistas paliudytų – taip elgiasi tik psichopatai. Išeitų, kad valdantieji yra psichopatai.

    Tai, kas vyksta dabar, atsirado ne iškart. Taip, yra pandemija kažkieno prasukta, bet Lietuvoje tai nuėjo iki tokių ekstremalumų, nes, panašu, šaknys yra dar Sąjūdyje. Sąjūdis buvo Lietuvai galimybė atgimti, apsivalyti, tačiau tauta, užuot prisiėmusi atsakomybę, pasirinko, kad ją valdytų gyvenimu nusivylę, nieko nepasiekę, amoralūs, jokio didžiadvasiškumo neturintys, komformistai, prisitaikėliai, silpnavaliai, didybės manija sergantys, tiesiog atmatos ir dar psichopatai. Landsbergis – nevykęs muzikantas, nevykęs politikas, intrigantas, šmeižikas, sergantis didybės manija. Juozaitis siūlė vos ne su trečdaliu LT gyventojų susidoroti juos kaip nors nuteisiant. Todėl iš dalies manau, kad galima džiaugtis netgi, jog dabar mes turime situaciją, kur atrodo, kad niekas negali valdžioje būti (aišku, tiesa juk tokia – nepakeičiamų nėra, anksčiau ar vėliau kas nors atsirastų), nes reiškia, kad visuomenė pradėjo galbūt kritiškai vertinti visus lyderius. Galbūt Lietuva pagaliau pribrendo tikrai demokratijai. Nes reikia rinktis – nors ir nėra lyderių, bet esami valdantieji taip elgiasi, jog gali sunaikinti mūsų šalį.

    Tad turime situaciją, kur dabar visi turime nešti kryžių. Tiek tie, kurie buvo neteisūs, tiek tie, kurie buvo teisūs. Norime to ar ne, bet turime. Ir dar taip nutiko, jog visame pasaulyje yra šitaip, tad lietuvis jau ir nebepabėgs kažkur. Tad teks likti ir rinktis, kažką daryti. Šį kartą nei vienas nuo pasirinkimo nebepabėgsime.

  2. Demokratiniai rinkimai totalios valdžios sąlygomis yra tautos ar liaudies valdžios iliuzija. Kaip galima išrinkti vadovą? – stebisi Platonas. Juk vadovauti gali tik tas, kuris moka tai daryti, o ne tas, kuris mums simpatiškas ir todėl jį renkamės. Juk nesirenkame laivo vairininko – jį valdo laivavedybą išmanantis žmogus, o jei pasodinsime į šią vietą mums simpatišką arba net gerbiamą žmogų, bet neišmanantį navigacijos, jis nuskandins laivą per pirmas jo plaukiojimo minutes. Dar reikėtų pridurti, kad samdinių valdžios rinkti nereikia, čia ateina privilegijuoti turtingieji ir susikuria sau teisę būti valdžia.
    O totali valdžia veda į totalitarizmą. Naujame totalitariniame judėjime ši valdžios jėga pasireiškia modifikuojant žmonių elgesio būdą ir pakeičiant jų identitetą, šios sudėtingos sistemos dominuojančius mazgus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *