Didžioji politika mažose virtuvėse

Politikai gerai žino faktą, kad eilinei šeimai, eilinei moteriai ar eiliniam vyrui, politika yra kaip svogūnas į kepamų bulvių keptuvę – skanu, bet beveik nepastebima.

Pavargę po darbų, išsekę nuo rūpesčių vaikais, mokesčiais ir augintiniais, dauguma tik probėgšmiais aptaria tos dienos aktualijas ir jau kitą rytą nebeprisimena, kas kalbėta. Štai kodėl taip gerai laikyti rinkėją vienokioje ar kitokioje įtampoje – kol jis žūt būt stengiasi patenkinti gyvybinius poreikius, yra pakankamai nekritišku ir svarbiausia – trumpos atminties. O tai leidžia tikėtis pergalės net pačiai blogiausiai partijai.

Tik taip galiu paaiškinti faktą, kad statistiškai kas 4 m. išsirenkame tuos, kurie atvirai vadina mus „šunauja”, „vatnikais”, kaskart padidina mokesčius ir suvaržo pilietines teises – karantino metu, jau net iki absurdo.

Mano buvęs kaimynas, baisiai piktinęsis LVŽS politika pirmojo karantino metu, rinkimus laimėjus TS-LKD, pasakė: „Dabar jau teks minėti A. Verygą geru žodžiu”. Ir neklydo. Regis, daug kas, keikę valstiečius kaip „draudimų partiją”, kas yra tikra „draudimų partija”, sužinojo tik po 2020 m. rinkimų.

Kuo griežčiausias „karantinas”, beveik jokios paramos verslui ar piliečiams ir, žinoma, TS-LKD klasika – augantys mokesčiai. Žmonėms, kurie iki šiol negali normaliai dirbti.

Bet įdomiausia netgi ne tai. Įdomiausia, kaip ciniškai, atvirai ir – greičiausiai įvertinant trumpą statistinio rinkėjo atmintį – TS-LKD laužo visus savo rinkiminius pažadus, nuostatas ir deklaracijas.

Prisiminkime TS-LKD politiką karantino atžvilgiu: Jie patys pirmieji rėkė, kad reikia įvesti karinę padėtį, po to aršiai kritikavo LVŽS ir ypač A. Verygą, kad karantinas pažeidžia žmonių teises, o, galų gale, laimėję rinkimus, ne tik nepanaikino buvusių apribojimų, bet įvedė naujus – kur kas labiau varžančius žmonių teises.

Prisiminkime TS-LKD politiką LGBTQ klausimu: Partija, formaliai pristatanti save „krikščioniška” ir „konservatyvia”, atvirai atstovauja ne ir, bet iš esmės tik seksualines mažumas. O drįstančius tai kritikuoti vadina „Kremliaus agentais”, „vatnikais”, „kaimiečiais” ir šiaip marginalais, kurie tik smardina Vilnių savo maršais.

Kaip gi dėl Prezidento? Kol Daukanto aikštėje šeimininkavo neoficiali bendražygė D. Grybauskaitė, TS-LKD svaičiojo esą Lietuva pagal Konstituciją esanti labiau prezidentine nei prezidentine – parlamentine valstybe ir kiekvieną diktatorišką iniciatyvą pagerbė didžiausiu palankumu. Šiai partijai nekliuvo Prezidentės spaudimas teisėsaugai, ministrų „testavimai” ir vienašališka užsienio politika. Tačiau išrinkus G. Nausėdą, kurį rinkiminės kampanijos metu labai palaikė, greičiausiai tikėdamiesi dar vieno „kišeninio” Prezidento, ėmė rėkti esą Lietuva – parlamentinio modelio valstybė, o Prezidentas ne tik negalintis savarankiškai vykdyti užsienio politikos, bet iš esmės net neturintis teisės nuspręsti, kokiuose tarptautiniuose renginiuose dalyvauti.

Savo begalinę aroganciją ir neapykantą didžiajai daliai žmonių ši „arijų” partija kildina iš to esą demosas per prastas pats spręsti tokius klausimus kaip sveikatos apsauga ar šeimos politika, tačiau savo teisę spręsti už demosą kildina iš to, kad… demosas už juos balsavo.

O ar yra koks nors klausimas, kuriuo TS-LKD yra nuosekli? Žinoma -mokesčiai. Nebuvo tokios kadencijos, kad mokesčiai nepadidėtų, o lengvatos nesumažėtų. LVŽS, nepaisant, mano vertinimu, per griežtos karantino politikos, rėmė verslą, mokėjo išmokas visiems individualiai dirbantiems asmenims. Kas gi nutiko, išrinkus TS-LKD? Sustabdė paramą ir nurėžė išmokas daugumai individualiai dirbančių, žymiai pakėlė dujų ir elektros kainą. O nuo kadencijos pradžios nepraėjo net pilni metai.

Taigi, kas dar, jei ne trumpa atmintis, gali lemti balsavimą už partiją, kuri atvirai nekenčia daugumos Lietuvos gyventojų?

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.