Vakare planavau nueiti į kiną. Pažymėti sunkios savaitės pabaigą, pailsėti nuo aplinkui tvyrančio šurmulio ir išsigandusių žmonių.
Bet į kiną nueiti nebegaliu. Kaip ir į teatrą ar kokį kitą renginį.
Iš vienos pusės, man, kaip aistringai skaitytojai, tai neturėtų būti baisi problema, iš kitos pusės paskutinis pusmetis buvo… aktyvus, pilnas planų, susitikimų, naujų veiklų, įdomių pažinčių. Ir pagaliau pasijutau laiminga, dar kartą.
Stora, pikta moteris apsiavė aukštakulnius, pasidažė lūpas ir atvirto į gyvenimu besidžiaugiančią gražiai sudėtą moterį.
O šį penktadienį vėl noriu drybsoti ir valgyti. Nes man nepatinka pasaulis be rytdienos. Nežinojimas, ką reikės veikti, iš ko gyventi.
Taip, būtent. Gąsdina ne tiek virusas, kiek sustojęs laikas, atidėti teismų posėdžiai, nedirbantys žmonės, mokyklų nelankantys vaikai. Izoliacija. Per daug tylos ir per mažai veiksmo. Neaiški asmeninė ir kitų žmonių finansinė perspektyva.
Man atrodo, kad pasaulis „tylos” režimu veikti negali. Bankai ir mokesčių inspekcija papjaus mus.
Kovas buvo suplanuotas diena į dieną, o dabar dauguma tų dienų… laisvos. Ir jei ta senoji aš būtų tik apsidžiaugusi, kad „nereikia į teismą, nereikia dirbti, galėsiu ramiai pamiegoti„, tai ta naujoji jaučiasi tarsi iš jos būtų atimta kažkas esmingo. Pojūtis, kad judi į priekį, kad esi vertinamas ir reikalingas. Kad tave supa ratas bendraminčių. Iš esmės kad… turi rytdieną.
Laukiu, kol pasaulis vėl pradės suktis. Taip pat greitai kaip vakar.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.