Du vaikeliai – kapelyje, o… kiti du?

Dar visai neseniai rašiau apie tai, kad kartais būtina vaikus saugoti nuo jų pačių tėvų. Šis įrašas, aišku, nieko nepakeitė. Kaip nepakeitė ir tie du vargšeliai išgriebti iš šulinio ir sudėti kapelin.

Žmonės apie šią istoriją kalba įvairiai. Kol vieni ragina Socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę atsistatydinti, ši siūlo sudaryti vyriausybinę komisiją įvykiui „tirti”. Kiti analizuoja priežastis arba darosi reklamą.

Spauda ir institucijos šoka pasiutpolkę ant dar nesuirusių vaikų kūnelių, imituodami, kaip giliai juos sujaudino šis baisus įvykis, tačiau… Du tragediją išgyvenę nelaimingieji palikti likimo valiai. Nes… tėvas – suimtas? Tačiau ar tikrai dėl šio įvykio atsakingas tik tėvas? Ar tik tėvas neužtikrino vaikų saugumo? O kur buvo motina? Ir išvis kokia ji motina, jei pati paspruko nuo smurtaujančio girto vyro, o vaikus… paliko su juo? Ką ji veikė, kol jos beprotis sugyventinis galabijo bendrai užgyventus vaikus?

Kur ji buvo visus tuos metus, kai vaikai augo šaltoje apleistoje troboje greta šunims galvas kapojančio alkoholiko? Kas rūpindavosi vaikais, kai ji „pabėgdavo pas mamą”? Kodėl ji bėgdavo pas mamą be vaikų?

Klausimai, kurių niekas patogiai neuždavė.

Nors nesakau, kad tie vaikai būtinai turėjo būti visam laikui atskirti nuo motinos, tačiau neabejotinai buvo būtina skubiai juos paimti, kol bus atliktas tyrimas, ar motina (kiti giminės) gali jais tinkamai pasirūpinti.

Tačiau imituojant rūpestį žuvusiaisiais, gyvieji paliekami tai pat motinėlei, kuri galbūt jau greitai susiras kitą panašaus būdo partnerį ir… vėl bėgs pas mamą, pamiršdama, kad… pati yra mama.

Išvados? Tol, kol po panašių įvykių vaikai bus paliekami augti toje pat pavojingoje aplinkoje, kalbėti apie vaikų teisių apsaugą negalima, nes Lietuvoje tokios elementariai nėra.

Atvirai tariant, aš nesuprantu, kas turi būti galvose visų tų, kurie rūpinasi tais, kuriems jau niekuo padėti nebegali, bet nesirūpina tais, kuriuos galbūt dar galima išgelbėti. Kita vertus… Tai – labai patogi pozicija. Kai galima staugti, sudarinėti komisijas, darytis reklamą ir vaizduoti rūpestį, tų vaikų brolius ir daugybę kitų Lietuvos vaikų, augančių pas panašius monstrus, paliekant toje pat apgailėtinoje padėtyje.

Nieko nedaryti yra pigu. O garsiai apie tai stūgaujant tai gali būti netgi naudinga reitingams.

Aš manau, kad Lietuvoje nereikia „Barnevernet”. Užtektų veikiančios vaiko teisių apsaugos sistemos, apimant ir tuos pačius vaikų namus, kurie daugeliu atveju gali būti milijoną kartų geresnė alternatyva už panašią „šeimą”.

Kita vertus, visa tai kainuotų – realius darbus ir realius pinigus. O vaikai Lietuvoje yra dar mažesnis prioritetas už policiją. Ir kol taip yra, seniūnijose dirbs menkiausios kvalifikacijos socialiniai darbuotojai „už minimumą”, kurie patogiai nematys, kad vaikus reikia paimti iš asocialių šeimų, o valstybė mokės pašalpas, už kurias tėvai pirks alkoholį bei cigaretes, užuot užtikrinųsi vaikams saugumą ir būtinas vystytis sąlygas. Taip pigiau. Tiesiog.

Pigiau palikti vaikus degradavusiems monstrams nei suteikti jiems tikrą vaikystę.