Tuo metu, kai pastojau, mano gyvenime vyravo siaubingas chaosas, o aš net nepažinojau jos tėčio taip gerai, kad norėčiau su juo kurti šeimą.
Iš visų kada nors turėtų problemų nėštumas atrodė… didžiausia. Tris pirmus mėnesius verkiau kone kasdien ir vis svarsčiau apie tai, kad reikėtų užsiregistruoti nėštumo nutraukimui. Čia, aišku, skamba apgailėtinai ir net patetiškai, tačiau visgi esu atstovė kartos, kurią dar mokykloje mokė, jog galima „rinktis”. Ir kad vaikai atsiranda tada, kai viskas gerai: santuoka, pinigai, nuosavas būstas, naujas ar bent apynaujis automobilis. O jei netyčia kaip tik priešingai, tai negali griauti savo amerikietiškos svajonės dėl kažkokio gemalo pilve. Galų gale, o ką tu – toks netobulas – tam gemalui pasiūlysi?
Vaiką suvokiau kaip kažką, kas man yra per gerai ir kartu – ironiška – trukdys gyventi bei siekti tikslų.
Pamenu, išėjusi iš prekybos centro, paslydau ir taip plojausi ant žemės… Sukandusi dantis iš skausmo viduje šypsojausi. Buvau beveik tikra, kad jos neliks. Taip pat netikėtai, kaip atsirado. Bet ne, ji liko.
Nepaisant visų ašarų, visų kritimų, visų kraujavimų, visų nerimo ir nevilties pilnų dienų.
O tada sulaukiau pirmojo ultragarso, į kurį ėjau netgi ne itin noriai; galbūt ne iki galo nutarusi, ar ją gimdysiu. Tačiau iki šiol nemoku paaiškinti, kas tada įvyko. Pamačiau tą tašką, tą beveik nieką juodai baltame ekrane ir supratau, kad aš niekados jo nenuskriausiu, kad jis – mano ir aš turėsiu tą vaiką. Kad tas dalykas ekrane bus realus kūdikis, kurį maitinsiu krūtimi, supsiu, mokysiu skaityti ar vaikščioti.
Po to ultragarso man neliko dvejonių.
Ir dabar, kai žiūriu į ją – tokią gražią, tokią nuostabią, tokią pilną gyvenimo – negaliu net pagalvoti, kokią beprotybę galėjau padaryti. Šiandien man tiesiog neįsivaizduojama, kad jos galėtų nebūti, nes kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą sutinku bei palydžiu mintimis apie ją.
Ir ji man netrukdo: nei dirbti, nei siekti tikslų, nei rašyti tinklaraštį. Ji kaip tik yra motyvas viską daryti geriau. Rodyti pavyzdį, kurti gyvenimą, kuris būtų pilnas džiaugsmo.
Ir ne, tai nėra agitacija prieš abortus – aplinkybių gali būti visokių. Tačiau ką noriu pažymėti – kvaila manyti, kad gimti vaikui yra tinkamas laikas. Kiek žmonių, kur laikas „tinkamas”, net vaikų kambarys namie įrengtas, o vaikų kaip nėra, taip nėra… Vaikai yra dovana, kurią tiesiog reikia priimti. Tas, kas turi būti, įvyks – ar su vaikais, ar be jų.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.