Dvi algos – daugiau vaikų?

Kraštutinių dešiniųjų aš nemėgstu iš esmės taip pat kaip kraštutinių kairiųjų. Nes gamtoje grynumo labai mažai. Dažniausiai nulemia koncentracija.

Ir štai, vis dažniau matyti kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimas, kad Europa tamsėja, islamiškėja ir pamažu iš baltosios Europos virsta spalvotąja Europa, o kardais įskiepytą krikščionybę keičia bombomis skiepijamas islamas.

Neketinu teigti, kad tame nėra jokios racijos. Gal nepopuliariai nuskambės, bet aš linkusi įžvelgti tam tikrus skirtumus tarp skirtingų rasių bei religijų atstovų. Netgi gana žymius.

Manau, kad dviems baltiesiems katalikams gyventi drauge iš esmės paprasčiau nei katalikui ir musulmonui. Ar tai būtų po vienu stogu, ar vienoje valstybėje.

Visgi, paradoksas, kad tokia kritika dažniausiai užsiima vyrai – neretai per trisdešimt, neturintys vaikų arba net nevedę.

Tai kas kaltas, kad baltoji Europa nyksta? Argi jie patys, nuoširdžiai susirūpinę Europos demografine padėtimi, nebūtų efektyvesni, jei užuot piktinęsi pasigimdytų bent jau penkis – šešis vaikus?

Sakysite, kaip juos užauginti?

Paklauskite musulmonų. Jie žino.

Iš tikrųjų tragiškas gimstamumas susijęs ne su imigracija, o su moterų darbu. Imigrantai tiesiog užima laisvas gyvenamąsias ir darbo vietas, pakeičia nykstančią civilizaciją.

Atrodytų, kad šiais laikais, kai dažnoje europiečio šeimoje dirba abu suaugusieji, būtų galima susilaukti daugiau vaikų nei tais laikais, kai šeimos maitintoju būdavo vyras, tačiau iš tikrųjų moterų darbas yra spąstai, lemiantys europiečių nykimą.

Vaiko auginimas reikalauja ne tik pinigų, bet ir laiko, ko dauguma šiuolaikinių moterų neturi. Todėl apsiribojusios vienu – dviem vaikais skubiai grįžta į darbo rinką ir nebeplanuoja daugiau palikuonių.

Juk dar vienos motinystės atostogos sumažintų galimybes kilti karjeros laiptais, daugiau uždirbti ir pan.

Moteris negali būti vienodai lojali ir darbui, ir savo vaikams. Mūsų kultūroje įdiegta, kad didesnis lojalumas turi būti darbui. Užtat nenustebčiau, jei ateityje motinystės atostogos būtų iš anksto derinamos su darbdaviu – pagal įmonės veiklos apimtis, ateities planus ir t.t.

Žinau labai daug moterų, kurios dar nepagimdžiusios jau kalba apie tai, kad pasiilgo darbo. Darbas tapo naujųjų laikų socialine saviraiškos forma.

Motinystė su purvinais skalbiniais, žviegiančiais vaikais ir stovėjimu prie puodų atrodo mažiau sėkmingai nei lakstymas ofise su kavos puodeliu. Taigi, dauguma mergaičių jau nuo mažens įsivaizduoja save nebe su krūva vaikų aplink kojas, o su darbo stalu, puodeliu ir Obuoliuku.

Vyrams ši situacija irgi gana patogi, nes emancipuotos moterys mažina jų naštą šeimos išlaikymui. Retas turbūt šiais laikais norėtų visiškai nedirbančios gyvenimo partnerės.

Taigi, europiečiai patys iškeitė vaikus (ateitį) į patogią dabartį. Neišvengiamai tuo naudojasi tie, kur moterys vis dar gimdo ir augina vaikus, užuot kasdien skubėjusios į ofisus.

Moterų darbas kaip siekiamybė ir lyčių skirtumų devalvavimas iki to, kad abu turi tokias pat teises bei pareigas atvedė iki neregėtos demografinės krizės ir tikėtinai baltosios Europos išnykimo apskritai.

Bet jei kas ir gali pakeisti šį liūdną faktą, tai spartus gimstamumo didėjimas, o ne postringavimas, kaip baisu, kad Europoje įsitvirtina vis daugiau kitarasių.

Deja, tam, kad gimstamumas vėl imtų didėti, dauguma moterų turėtų atsisakyti aktyvios darbinės veiklos, ko pasekoje sumažėtų daugelio šeimų pajamos ir tektų atsisakyti tokių europiečiams priimtinų malonumų kaip pvz. kelionės po svečias šalis, daiktų kultas ir visokie CoffeeInn’ai, kuriuos paliekamos nesvietiškos sumos už gero gyvenimo iliuziją.

Šiuo metu aš sunkiai įsivaizduoju tokią alternatyvą, juolab, kad ir tie besipiktinantys yra tokie pat nevislūs, savo komfortu susirūpinę snobai. Taigi, margėjanti Europa yra vienintelė reali ateities perspektyva, su kuria, matyt, laikas susitaikyti.