Eiti į saulę

Dienos banguoja lyg vanduo – kartais, atrodo, nusistovi, po to vėl susidrumsčia. Tai gąsdina. Norėtųsi, kad būtų ramu; ar bent jau nuspėjama.

Tačiau vis labiau suprantu, kad ramybė – ne aplinkybėse. Ramybė – žinojime, kad padarysi tai, ką reikės, kad gautum tai, ko nori. Kad esi pakankamai stiprus išgerti savo nuodų taurę ir po to vėl kantriai kopti į savo kalną.

Gyvenimas nebūna lengvas. Net ir tiems, kurie turi daug pinigų ir gerą sveikatą. O visiems kitiems – juolab. Netektys, išdavystės, stygius, skausmas, neįgyvendinti planai ir prarastos ambicijos – sunki mirtingojo kasdienybė. Katalikai pasakytų „nešk savo kryžių”, aš sakau „suvalgyk savo druską”. Tačiau nevalgyk jos tik iš įpročio, iš idėjos, vardan galimybės pasijusti teisėtu kankiniu.

Sunkumai nepadaro mūsų geresniais ar blogesniais. Jie tik patikrina mūsų atsparumą. Jei esame pakankamai atsparūs, galime eiti toliau, ieškoti laimės – bent jau trumpalaikės, džiaugtis malonumais – tegul ir banaliais. Jei nesame, įstringame druskos rijime ir tai tampa mūsų esatimi, netgi visatimi.

O tie žmonės, kurie nuolat ryja druską, nėra malonūs. Jei netikite, raskite labiausiai užsiraukusią davatką ir pakalbėkite su ja apie gyvenimą. Kad ir tai, kodėl ji, trenkdama šlapimu, sėdi šaltoje Bažnyčioje ir meldžiasi kraujuotai, ant kryžiaus prikaltai ikonai. O jūs išgirsite.

Sunkumai nepadaro žmogaus tauriu, veikiau liūdnu arba piktu. Tačiau gebėjimas įveikti sunkumus ir toliau mėgautis gyvenimu nudažo charakterį visai kitomis, kur kas šviesesnėmis spalvomis.

Iš esmės gyvenimas – žiauriai sudėtingas žaidimas su be proto daug neteisingų ar tiesiog skaudžių ėjimų. Bet svarbiausia lieka tas pat… eiti į saulę.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *