Feministė – moteris, kuri… bijo savo vyro?

Kadangi ketinamų perskaityti knygų sąraše jau kuris laikas „kabo” Irvin D. Yalom „Tampant savimi: Psichiatro memuarai”, perklausiau vlogerės Dar vieną puslapį knygos apžvalgą ir… išbraukiau knygą iš to sąrašo, bent kuriam laikui. Aišku, galima teigti, kad vertėtų per daug nepasitikėti svetima nuomone, tačiau mane itin nuvylė vlogerės pastebėjimas, kad Irvin D. Yalom asmeninis gyvenimas knygoje pateikiamas kaip tobulas – vidurinės laikų mergina, vėliau tapusi žmona, gražūs vaikai ir pan. Kaip vienintelę didesnę gyvenimo „dramą” autorius nurodo apgailestavimą, kad gyveno darbu ir per mažai prisidėjo prie vaikų auginimo, kad tai buvo tik žmonos reikalu.

Nepatyręs didesnių  dilemų apskritai neturėtų (apie ką) rašyti, tad tie memuarai greičiausiai nėra labai nuoširdūs, kas jau vien pagal žanrą nestebina, visgi „pipiro” turi būti net ir memuaruose – nes kam kitaip juos skaityti?

Vlogerė taip pat  stebėjosi, kad Irvin D. Yalom žmona toli gražu nebuvo namų šeimininkė, priešingai, stipri moteris, profesorė ir dėl to jai atrodė keista, kad namie egzistavo tokia patriarchališka tvarka. Pakurstyta tylios nuojautos, pagooglinau ir – o vaikeli, Marilyn Yalom – feministė. Moteris, kuri per beveik 90 gyvenimo metų nerado būdo, kaip priversti nuosavą vyrą pabūti su jų bendrais vaikais ar (tikėtinai) išsiplauti savo kavos puodelį, kovojo už tai, kad valstybė įpareigotų visus vyrus klausyti moterų ir po lygiai dalintis vaikų priežiūra. Ir kas gi čia nelogiško? Viskas net labai logiška! Kai nesusitvarkai su nuosavu vyru ir net nedrįsti to garsiai pasakyti, tai lieka kovoti už tai, kad valstybė ateitų į kiekvienų namų virtuvę, kiekvieną lovą ir pasakytų, ką ten kaip daryti. Nes tai vienintelis būdas tau pačiai gauti nors kokią valdžią po savo namų stogu. Nes tu esi ta silpnoji pusė, kuriai reikia valstybės, tačiau, kadangi, nepaisant visos savo bejėgystės asmeniniame gyvenime, esi žinoma, „pasisekusi” moteris, tai net negali to siekti asmeniškai, turi tą kovą pristatyti kaip visų moterų poreikį.

Šis įdomus sutapimas pakurstė seną prielaidą, kad feministės yra moterys, kurios taip stipriai bijo vyrų, kad vienintelis būdas joms pasijusti nors kiek saugesnėms – apskritai išoperuoti vyriškumą. Ir, žinoma, aš galiu būti absoliučiai neteisi, nes rašau apie žmones, kurių nepažįstu ir nieko tikro apie juos nežinau, tačiau argi tai ne oksimoronas – žinoma feministė su patriarchališka tvarka namuose? Negi ne nuo savo lovos ir virtuvės jai reikėjo pradėti?

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.