Prisimenu, kad tą žiemą sniegas buvo baltas, lygiai kaip ir kitas žiemas; o visa kita buvo kitaip.
Dažniausiai jausdavausi sušalusi. Ne tik fiziškai. Šaltis buvo tapęs dvasios būsena – tiršta, sunkia ir viską apimančia, trinančia merginą su aukštakulniais bateliais, mini sijonais ir „artojų poza”. Kuriančia kažką… liūdno ir nerandančio kelio.
Linksmos šėlionės skambučių centre, važinėjantis kėdėmis ir traukiant kalėdines giesmes, ant sofučių nutūpę studentiški užpakaliai ir skardus juokas bluko, užleisdami vietą darbui, kuriame nebuvo džiaugsmo, namams, kurie net nebuvo namai, ir meilei, kuri tebuvo… gyvuliškas bėgimas nuo baisios realybės ir – ypač – nuo aštrios kaip peilis vienatvės.
Prisimenu save žiūrinčią pro langą į prekybos centro stogą ir galvojančią, kad norėčiau būti bet kur, tik ne čia, kur esu. Prisimenu tvirtus žingsnius į nekenčiamą kabinetą ir nutrūktgalvišką šuolį į lovą, į kurią apskritai nederėjo šokti.
Prisimenu šviesą ir kaip ji užgeso. Daug metų, kai niekaip neradau jungiklio ir lapus, kurie šiandien taip gražiai krito nuo medžių, primindami, kad lietus jau nuplovė kaltę, sniegas užklojo prisiminimus ir kad aš vėl galiu statyti savo smėlio pilį.
Nes tam, kad būti princese širdyje, visiškai nebūtina turėti karūnos.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.