Fundamentalios fundamentaliai pamirštos teisės arba kaire, kaire, dešine, dešine

Ar dar bus karta, kuri augs taip laisvai kaip dabartiniai keturiasdešimtmečiai? Kuri turės teisę nusibrozdinti kelius, prasiskelti galvą, skrieti gatve dviračiais ar riedučiais, o vėliau iki išnaktų spardyti kamuolį?

Kurios nestebės per daug susirūpinusios motinos ir piktos Vaiko teisių tarnybos darbuotojos, kuri turės galimybes vaikiškai išbandyti ir kartais skaudžiai patirti savo ribas, galimybes bei potencialą?

Vaikai vystosi kaip plienas – grūdinami išbandymais, laimėjimais ir, neišvengiamai, nusivylimais. Tik taip jie gali subręsti stipriomis bei harmoningomis, tikros, o ne butaforinės laisvės siekiančiomis asmenybėmis.

Atimk iš vaiko patirtį ir gausi amžiną infantilą, nuolatos sprendžiantį problemas, kurios turėjo likti už darželio ar mokyklos durų. Lytiškumas, tarpasmeniniai santykiai, žmogiškasis orumas ir atsakomybė – klasikiniai bastionai, kur suklumpa nebrandus asmuo. Nes juk negali iš vaiko reikalauti žinoti, kas jis toks ir kokia kryptimi eina, juolab vaikas neįstengs būti atsakingu už kitą, kai net atsakomybė už save – tik tolimos ateities perspektyva.

Nutarusi užauginti „saugią“ kartą, Europa užaugino nebrandžią kartą, kuri į bet kokius gyvenimo išbandymus žiūri arba perdėm optimistiškai, arba perdėm dramatiškai. Ir abiem atvejais gauna liūdnas pasekmes.

Dviejų savaičių karantinas, pavirtęs dvejų metų diktatūra, yra puikus pavyzdys, kaip vaikiški žmonės nesprendžia problemų. Nes kaip dvimečiui pakanka paaiškinimo „nes mama taip liepė“, taip nebrandžiai asmenybei – „nes valdžia taip liepė“.

Mažametis negali suprasti, kad motina nebūtinai yra teisi ar geranoriška, infantilus suaugusysis nepajėgus įvertinti tikėtiną valdžios klaidą ar tiesiog piktnaudžiavimą. Tam, kad bent jau leisti sau prielaidą apie vykstančių reiškinių ydingumą, reikia dviejų tik brandžiai asmenybei būdingų savybių – drąsos bei atsakomybės. Tas, kuris bijo, vengia atsakomybės, tegali kliautis autoritetais. Vėlgi – lygiai kaip kelio nemokantis pereiti vaikas pasitiki ištiesta ranka.

Per dviejų savaičių karantiną, netikėtinai tapusį dvejų metų diktatūra, klusniai valdžios pasiūlytas taisykles priimanti karta pamiršo tas fundamentalias teises, kurios buvo savaime suprantamos netgi karus mačiusiems gimdytojams.

Lyg klusnūs kareivėliai kiekviename žingsnyje rodome savo asmens dokumentus, „galimybių“ pasus bei aiškinamės, kur einame ir su kuo susitiksime – visiškai pamiršdami, kad tiek Konstitucija, tiek tarptautiniai teisės aktai laiduoja privataus gyvenimo neliečiamumą. Kaimynai gali iškviesti pareigūnus, jei į savo privačius namus pasikviesime pasisvečiuoti senus tėvus ir netgi tai jau atrodys savaime suprantama. Lyg kalbėtume ne apie savo namus, savo tėvus ir savo asmeninį gyvenimą.

Verslas kas keli mėnesiai pasikabina iškabas „jau dirbame!“, nors būtų kur kas tiksliau pakeisti informatyvesnėmis „kol kas dirbame“.  Juk teisė laisvai pasirinkti profesiją ar kitokią veiklą – dar vienas konstitucinės bei žmogaus teisių bastionas – tapęs tik nuvalkiota deklaracija: ar kirpėja galės apkirpti klientą ir ar kavinė galės įsileisti lankytoją į patalpas, lemia nebe jų valia, o valdžios, t.y. biurokratų, kurie nesugebėtų plėtoti netgi prekybos kioske, nuotaikos.

Man visados labai smagu klausytis apie „ekonomikos ekspertus“, gyvenime neužsiėmusius jokia privačia veikla ir nesuvokiančius, kad privatus verslas negali dirbti pagal politikų nuotaikas; realiai taip negali dirbti net ir valstybinis sektorius, tačiau ten nekompetencija padarytą žalą kompensuoja TVF, Pasaulio bankas ir kitokios „pagalbos“ priemonės. Privatininkams lieka skurdas arba samdomas darbas.

Sveikatos apsauga, iki šiol psichiškai sveikiems asmenims buvusi savanoriška ir ne mažiau svarbu – konfidenciali, tapo veterinarine medicina, kur „savininkas“, t.y. valdžia sprendžia dėl gydymo poreikio, o vėliau dar turime nuolat atsiskaitinėti, ar esame paskiepyti arba kodėl nepaskiepyti. Nėščiosios, kol kas nenorinčios informuoti apie nėštumą, nerimauja, kaip joms pranešti darbdaviui, kad nenori skiepytis ir kokį tam pateikti motyvą. Žmogus turi sugalvoti motyvą, kodėl nenori gauti eksperimentinės vakcinos.  Laikais, kai visi kalba apie „laisvę rinktis“ ir „galimybes“, apibrėžtas kas savaitę atnaujinama programėle telefone.

Vos judantiems pensininkams geranoriška valdžia siūlo kas savaitę nuvykti į artimiausią miestą ir ten gauti popierinį „galimybių pasą“ Registrų centre; ir dar jie tikina, kad tai – ne pasityčiojimas.

O apibendrinant, kai piliečiai nestovi pilietinių teisių sargyboje, jas užpuola ir sunaikina godūs biurokratai. Tuomet belieka lyg vaikams darželyje postringauti apie „teisę“ valgyti kavinės viduje ar pasinaudoti SPA su „galimybių pasu“. Pamirštant, kad šios teisės laikytinos prigimtinėmis. t.y. įgyjamos gimstant, o ne išsiėmus kokį nors „leidimą“.

Kaire, kaire, dešine, dešine. Lyg gerai muštruoti kareivukai juda infantili Europos karta su kaukėmis ant veido ir neoficialiai privalomais skiepais venose, tačiau akyse degančiu tikėjimu, kad visa tai – dėl šviesaus rytojaus. Kad ir kas galų gale ta šviesa būtų.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *