Gimdymas

Gimdymo patirtis yra viena tų patirčių, kurios paradoksaliai labai nenorėčiau ir kartu labai norėčiau pakartoti.

Laukiau to kaip išsigelbėjimo ir nubėgus vandenims ne tik nesijaudinau, bet buvau veik euforijoje – puoliau praustis, skustis, valgyti. Didžioji diena atėjo.

Sarėmiai pasivijo greičiau nei vyras spėjo paruošti mums pusryčius, bet vis tiek jaučiausi laiminga ir reti, greitai praeinantys skausmai nė kiek negąsdino.

Išties dar spėjau atsiliepti į kelis telefono skambučius, išgąsdindama pašnekovus, kad man sarėmiai ir nežinau, kiek galėsiu kalbėti.

Įdienojus euforijos mažėjo, nes skaudėjo vis stipriau, ilgiau, ėmė jaustis nuovargis. Atsisėsti jau beveik negalėjau, nes surakindavo sarėmiai.

Gretimame kambaryje telefonu kalbantis vyras pradėjo kelti susierzinimą. Ir pavydėjau jam to neskausmingo laukimo, ir jaučiausi lyg būtų pažeidžiamas mano privatumas – negalėjau stūgauti. Sukandusi dantis paprašiau baigti pokalbį.

Ir toliau žygiavau koridoriumi pirmyn – atgal, galvodama apie siaubingiausius skausmus, kokius žmonėms tekę patirti, – nutrauktas galūnes, kankinimus, uždusimą. „Čia juk tik gimdymas, paauglės pagimdo,“ – raminausi.

Tačiau laukimo džiaugsmą vis labiau užgožė stiprus nuovargis ir skausmo baimė. Praėjus vienam sarėmiui su baime laukdavau kito, vis svarstydama, ar gali būti dar blogiau.

Retsykiais skausmas nustebindavo, primindamas, kad dar ne viską patyriau.

Gaų gale, apie 18 val. išsiruošėme į gimdymo namus. Tuo metu jau vos paėjau, bet gana entuziastingai vilkau krepšius į vidų, tarsi įėjus tos mano kančios kažkokiu stebuklingu būdu pamažėtų.

Iš tikro jos tik padidėjo. Svetimų žmonių apžiūros, ultragarsas, apribota judėjimo laisvė didino diskomfortą.

Apie 19 val. paklausiau apie epidūrą. Puikiai žinodama, kad jau per vėlu, bet kažkaip keistai ramiau jausdamasi tai aptariant. Akušerė atsakė, kad paprastai nedaromas, kai atsivėrimas daugiau nei 5 cm. „Bet Jūs – jau finišo tiesiojoje,“ – nuramino, o vyras, greičiausiai išvydęs baimingą žvilgsnį, pridėjo „iki vidurnakčio turėsime dukrą“.

Neperdedu, man tai skambėjo kaip „po šimto penkiasdešimties metų turėsime dukrą“. Skausmai buvo tokie, kad mintys apie kenčiančius labiau neteikė jokio nusiraminimo ir aš iš tikrųjų neįsivaizdavau, kaip reikės ištverti tas penkias valandas iki vidurnakčio.

Tačiau tiek laukti nereikėjo. Nepraėjus nė dviems valandoms, suklykė mūsų dukra. Pamenu, žiūrėdama į ją galvojau, kokia ji mažytė, svarsčiau apie pigmentines dėmes ant viršugalvio ir nugaros. Tos euforijos, apie kurią kalba dažna mama, nebuvo. Iš tikro jaučiausiai pervargusi ir be proto norėjau kuo greičiau važiuoti į palatą išsimiegoti.

Laimė, kad yra dukra, ta nežmoniška meilė jai, atėjo lėčiau, kai jau buvau namie, pasveikusi nuo koronaviruso, kai ji jau buvo soti, kai ėmiau matyti, kokia ji ypatinga.

Bet visa tai atėjo ir tada neliko abejonių, kad aš visa tai pakartočiau dar nežinia kiek kartų, kad tik ji būtų šalia manęs.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *