Būna ir taip – pažiūri filmą, o jis toks geras, kad nė nežinai, kaip pristatyti.
Juolab, kad skirtumai nuo to, ką įprastai žiūriu ir rekomenduoju, tiesiog milžiniški.
Tai nėra meilės istorija, istorinis epas ar sukrečiantis detektyvas.
Libaniečių filmas, kuris neatitinka jokių mums įprastų filmų kanonų, klišių, pagal kurias įstatome juostą į vieną ar kitą žanrą.
Siužetas greičiausiai būtų per drąsus vakariečiui, bet ne per drąsus Viduriniesiems Rytams, kur išorinio siaubo kol kas nenustelbė griežta savicenzūra, draudžianti abejoti primestomis tiesomis.
Filmo herojės spjauna į visas išorines tiesas – netgi religiją – ir iš visų jėgų kaunasi už tai, kad jų kaime nebesilietų kraujas.
Kol visame pasaulyje krikščionys ir musulmonai skerdžia vieni kitus vardan Alacho ar Jėzaus Kristaus, filmo herojai imamas bei kunigas diskutuoja, kaip sutaikyti susipriešinusias aveles ir staiga vienas jų klausia: „Ar po to netikro stebuklo mane nors į pragarą priims?”, o kitas atsako: „Jei mes padarysime tai, ko nori šios moterys, mums bus atviri visų rojų vartai”.
Gėris yra universalus, nepriklausomai nuo to, kokią religiją praktikuoji, – drąsi ir subtiliai atskleista tiesa.
Na, o lietuviškai akiai turėtų būti įdomu ne tik pamokanti, iš esmės anarchiška istorija, bet ir žmogiška šiluma persmelkta tolimo Libano kaimo kasdienybė.
Labai norėtųsi, kad kada nors panašus filmas gimtų ir Europoje.
