Gyvenimo su psichikos liga perspektyvos

Psichikos ligonius įsivaizduojame kaip visiškai neadekvačius, nedarbingus, šeimų neturinčius žmones, kurie didžiąją laiko dalį leidžia psichiatrijos ligoninėse. Dažnai manome, kad jie yra tokie nuo vaikystės ir kad jų negalima išgydyti.

Stengiamės jų šalintis ir tik tada, kai psichikos liga užklumpa ką nors iš mūsų artimųjų ar netgi mus pačius, šie mitai prasisklaido ir tampa aišku, kad… ne, dauguma psichikos ligonių neserga nuo vaikystės, nėra nepagydomi, neguli psichiatrijos ligonėse, turi šeimas, darbus ir yra tokie pat žmonės kaip kiti, tik su tam tikromis sveikatos problemomis.

Taip, būtent – sveikatos problemomis. Tokiomis pat kaip vėžys ar širdies nepakankamumas.

Ir lygiai kaip vėžininkas gali prarasti plaukus, o vėliau juos atsiauginti, taip psichikos liga sergantis žmogus gali laikinai prarasti sveiką protą, elgtis neadekvačiai, keistai, gal net nepriimtinai, o po to – gydydamasis – vėl jį atgauti ir gyventi visiškai įprastą gyvenimą.

Tiesa, tik teoriškai.

Nes praktiškai medicina ir teisės aktai prasilenkia.

Reikia pripažinti, kad dar prieš 80 m. dauguma psichikos ligų išties buvo neišgydomos, dėl ko galbūt iki šiol vyrauja požiūris, kad psichikos ligoniai yra pasmerkti.

Bet tai pasikeitė. Maždaug nuo II – ojo pasaulinio karo pabaigos psichiatrija padarė didelę pažangą ir daugelis psichikos ligų šiuo metu sėkmingai gydomos neuroleptikais ar kitais vaistais.

Netgi tokios, seniau beviltiškomis laikytos ligos kaip schizofrenija, vaistais gali būti kontroliuojamos taip gerai, kad žmogus iš esmės nepraranda darbingumo, adekvatumo, šeimos ir t.t.

Tačiau ką sako teisės aktai? Teisės aktais sergantysis psichikos liga vis dar yra… pasmerktas.

Dauguma psichikos ligų (netgi tokios palyginti „nebaisios” kaip depresija) yra kliūtis užimti įvairias pareigas. Psichozė yra kliūtis netgi… vairuoti – jos metu ir dar 4 m. po to. Ironiškiausia, kad medikamentais psichozė gali būti įveikta maždaug per porą mėn., tačiau vairuoti dėl tos seniai praėjusios būsenos žmogus negalės… mažiausiai 5 metus (metus, kol vyksta gydymas, ir dar 4 m. po to).

Dauguma psichikos ligų taip pat yra kliūtimi įsivaikinti, tapti globėjais, netgi… bankrutuoti.

Iš esmės žmogus laikomas nepilnaverčiu ir – kaip minėjau – ne tik tuo metu, kol yra ligos simptomai, bet ir jiems praėjus.

Vadinasi, kartą susirgęs ir oficialiai gydęsis, pacientas… susigadina visą likusį gyvenimą. Ar dar bereikia stebėtis, kad dauguma bijo psichiatrų ir nesikreipia tol, kol būklė nėra pažengusi tiek, kad skiriamas priverstinis gydymas arba jėga nutempia artimieji? Ne, nereikia, nes, kol žmogus dar nėra praradęs nuovokos, jis puikiai supranta, kad diagnozė atims iš jo įprastą gyvenimą. Netgi tada, kai jis jau bus sveikas.

Situacija tampa dar baisesne, jei žinome faktą (kurio daug kas nežino), kad… psichikos ligos yra dažniausios. Jomis serga kur kas daugiau žmonių nei vėžiu, diabetu ar kitomis irgi paplitusiomis ligomis.

Žinoma, tos ligos yra skirtingos ir kai kurios galbūt net ir negydomos nekelia didelių sunkumų, tačiau iš esmės esamas reglamentavimas iš daugelio žmonių atima galimybę bent jau ieškoti pagalbos – tol, kol jie yra adekvatūs.

O dabar, priėmus naujas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisas, situacija taps tik blogesne, nes dauguma tokių ligų bus diagnozuotos be žmogaus sutikimo. Deja, kai jos jau bus diagnozuotos, jam kils visos aukščiau minėtos pasekmės – galimas darbo, vairuotojo pažymėjimo praradimas ir pan.

Pavienis panikos, psichozės ar kitas epizodas, kurį vaistais galima išgydyti per kelis mėn., ir štai – žmogaus gyvenimas sugriautas visam laikui.

Ar ne metas būtų suderinti medicinos pasiekimus su tuo, ką numato teisės aktai? Galbūt tada netgi nereikėtų žmonių versti gydytis, nes jiems nebereikėtų to bijoti?

O kitu atveju, jei mes ligoniui tegalime pasiūlyti atleidimo iš darbo lapelį ir draudimą vairuoti, tai gal bent virvę su muilu į komplektą pridėti? Na, kad būtų bent kažkoks pasiūlymas, ką toliau daryti.