„Žinoma, kol buvo gyvi, šie žmonės patys nusprendė, kad jų kūnas turi atsidurti ant šio stalo ir šis faktas buvo visą laiką pabrėžiamas. Mums buvo nurodyta daugiau jų nevadinti lavonais – priimtinesnis terminas buvo donorai. Be to, palyginti su senesniais laikais, situacija pasikeitė ir skrodimas neabejotinai nebebuvo siejamas su kažkuo neteisėtu (studentams jau nebereikia patiems susirasti ir atsigabenti kūnų, kaip tai buvo daroma devynioliktam amžiuje, be to, medicinos mokyklos daugiau nebepritaria šviežiai palaidotų palaikų iškasimui – nors, kita vertus, toks kapų plėšimas buvo kur kas geresnė alternatyva žmogžudystei, o juk kadaise tokios rūšies nužudymai buvo taip paplitę, kad jiems apibūdinti anglų kalboje net buvo sugalvotas specialus žodis burke, kuris Oksfordo anglų kalbos žodyne apibrėžiamas kaip „slapta nužudyti pasmaugiant ar uždusinant siekiant parduoti aukos kūną skrodimui”). Vis dėlto daugiausia apie tai žinantys žmonės, tai yra gydytojai, savo kūnų beveik niekada neaukoja. Kyla klausimas, ką apie tai žino donorai? Kaip pasakė vienas anatomijos profesorius: „Juk nepasakosi pacientui visų nemalonių ir kruvinų operacijos detalių, jei dėl to jis atsisakys operacijos”.
