Informacijos (ne)laisvėje

Populiarėjant lozungams „informacinė visuomenė” ir „žiniasklaidos laisvė”, tenka pripažinti, kad informacijos prieinamumas ribojamas vis labiau. Tiesiog tai daroma taip subtiliai, nuosekliai ir „iš skirtingų kampų”, kad bendras paveikslas nesusidėlioja.

Nors žiūrint atidžiau situacija panaši kaip Orvelo „1984 – uosiuose”, tik ten dar reikėjo laikraščius ir knygas sunaikinti ir perspausdinti, o dabar tai padaroma kur kas paprasčiau – keliais kompiuterio mygtuko paspaudimais.

Nesigilinant į tai, kiek objektyvios masinės žiniasklaidos priemonės, man įdomesnis klausimas, kokios galimybės gauti informaciją ir viešai dėstyti savo mintis.

Tai kas liečia informacijos gavimą – misija neįmanoma. Įsivyravus asmens duomenų apsaugai, neteikiama iš esmės jokia su kitais asmenimis susijusi informacija.  Pavyzdys iš mano praktikos – yra duomenų, kad pareiškėjas Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė melagingą paraišką. Kitas asmuo informuoja apie šį faktą Nacionalinę mokėjimo agentūrą ir paprašo informuoti apie tyrimo rezultatus, į ką gauna atsakymą, kad NMA tyrimo rezultatų pranešti negali, nes… Informacija susijusi su asmens duomenimis. Argi ne puiki „landa” korupcijai?

Kitas pavyzdys – valdininkė klausiama, kodėl iš tėvų buvo paimtas vaikas, į ką ji atsako, kad… dėl asmens duomenų apsaugos atsakyti negali.

Dar labai populiarus – „negaliu paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenų„. Šį kozirį šiemet panaudojo netgi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nenorėdama paaiškinti, apie ką ji ten konkrečiai bendravo iš savo tulpinio pašto.

Sudėjus visus „asmens duomenų apsauga”, „ikiteisminio tyrimo duomenys”, „vaiko teisių apsauga” ir pan. iš esmės nelabai ir lieka skelbtinos informacijos. Kaip tokiomis sąlygomis gali veikti nepriklausoma žiniasklaida? Neįsivaizduoju.

Iš esmės „konfidencialumas” ir „žiniasklaidos laisvė” yra nesuderinama. Norint turėti tikrai laisvą žiniasklaidą, turi būti maksimalus informacijos prieinamumas su neskelbtinos informacijos išimtimis. Šiuo metu neskelbtina informacija yra ne išimtis, bet taisyklė.

Keista, bet žurnalistai labai lengvai susitaikė su šia situacija, kas iš esmės yra totalitarizmo požymis – žiniasklaida nebeatlieka visuomenės informavimo funkcijos.

Kitas klausimas yra informacijos sklaida, t.y. jei aš kaip asmuo turiu kokią nors informaciją, kokios yra mano galimybės ją išviešinti (paskelbti). Ir atrodytų, kad gal čia situacija geresnė – Facebook, tinklaraščiai, skaitytojų skiltys masinėje žiniasklaidoje. Išoriškai lyg ir viskas gerai – skelbk, kur nori.

Ar tikrai?

Deja.

Masinės žiniasklaidos priemonės neskelbia tekstų, kurie nesuderinami su jų propaguojamomis idėjomis. Dar daugiau – jie turi sąrašus žmonių, kurių tekstų neskelbia apskritai dėl „neteisingo” mąstymo.

Tinklaraščiai… Taip, čia yra šiokios tokios galimybės, bet jų sklaida dažniausiai gana menka, be to, priklausomai nuo koncepcijos gali būti ir daugiau kliūčių. Tarkim, iš popo.lt buvau išvaryta, o lidzita.lt ne kartą bandytas nulaužti.

Itin įdomi situacija su Facebook.com, kuris formaliai yra tiesiog idėjų kalvė, bet ar… tikrai?

Vis dažniau girdžiu pasakojimus apie vieną po kito sekančius blokavimus, kurie trunka mėnesių mėnesiais. Ir blokuojamos ne netikros anketos, priešingai – blokuojami realūs žmonės, kurie dalinasi „nepatogiomis” mintimis, tariamai neatitinkančiomis Facebook „standartų”. Kokie tie standartai, niekas nežino. Tarkim, aš buvau blokuota vienai dienai už tokio turinio tekstą:

„ATEINA HIPSTERIAI
Kaip knisa šita „hipsteriška” epocha.
Taip labai, kad kartais imu suprasti Hitlerį.
Tėvelių ir mamyčių išpopinti vaikučiai apsiaugina veidus plaukais, užsideda per didelius akinius, užsisako plastikinį puodelį kavos Cofe Inn’e ir jau jaučiasi viską žinantys. Tiesiog nugalėtojai.
Bet tuo pačiu puls rautis plaukus ir kriokti snargliais, jei kažkas nepripažino jų „unikalumo”, penki šimtai tryliktosios lytinės tapatybės arba šiaip kažkur „sudiskriminavo”.
Protingi kaip Dievai, bet jautrūs kaip gėlės.
Laido riteriai, realybėje prisitaikantys prie to, kas siūlo didesnes „galimybes”, ir besidangstantys tokiais posakiais kaip „no offence”.
Neįdomūs kaip statistinis viešasis tualetas, bet pasitikintys savimi tiek, kad išdės į šuns dienas bet ką, kas neatitinka jų pasaulėvaizdžio, suformuoto tos menkos patirtėlės, kurią sukaupė kokioje nors kontorėlėje, įsiteikinėdami teisingiems dėdėms.
Pigiai perkami ir dar pigiau parduodami.
Be stuburo. Be vizijos. Tik su perdėta savimeile.
Ir kad mane galas – tik daugėja tokių.”

Šis tekstas neatitiko Facebook.com standartų, bet įvairūs puslapiai, sukurti tik pasityčioti iš kitų žmonių ir netikros anketos, kuriose atvirai propaguojami narkotikai, atitinka. Gali skųsti kiek nori – neblokuoja.

Gal tik patys naiviausi dar tiki pasakomis apie tai, kad „Facebook blokuoja automatiškai”, nes yra daugiau nei akivaizdu, kad vykdoma pakankamai rimta cenzūra. 

Puikioji pusė, kad tai net nepastebima – žmogus tiesiog „dingsta” iš socialinio tinklo, kartais dingsta vienas ar kitas tekstas. Bendras informacijos srautas atitinka tas tendencijas, kurių reikia. Atrodo, kad visi galvoja taip pat.

Orvelo įžvalgos netikėtai tapo realybe, tik daug paprasčiau įgyvendinama – išėjus iš mados spausdintiems tekstams, koreguoti ar naikinti informaciją yra kaip niekada paprasta.

Kartu tai reiškia, kad artimiausiu metu negalima tikėtis tikros demokratijos, nes ten, kur nėra informacijos laisvės, nėra ir sprendimų laisvės – žmogus ribojamas jam suformuotų įsitikinimų, o galimybė formuoti įsitikinimus vis labiau monopolizuojama. Ir panašu, kad šį monopolį kuria pačios valstybės, visais būdais ribodamos informacijos prieinamumą.

Taigi, „informacinė visuomenė” yra ne kas kita kaip mitas. Nors informacijos lyg ir yra, bet ji šališka, vienpusiška bei neišsami. Iš esmės daugelis vadinamųjų žiniasklaidos priemonių savo turinį užpildo pigiausiu bulvariniu skaitalu, o alternatyvos eiliniam skaitytojui gana sunkiai pasiekiamos.